Briedis - senas miškų gyventojas

Seniausias iš mokslui kol kas žinomų briedžių protėvių yra laikomas prieš 1 mln. metų gyvenęs briedis MEGACEROS. Taip pat rastos ir kitų – „jaunesnių“ jo giminaičių liekanos: „Irish elk“ (Airijos briedžio) bei „stag-moose“. Pirmosios „Airijos briedžio“ liekanos rastos Airijos salyne, pelkėtoje vietoje. Po kurio laiko tos pačios rūšies briedžio fosilijos aptiktos ir Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei Italijoje.

 Šios rūšies briedžio ragų ilgis siekė 3,5 m bei svėrė per 45 kilogramus. Pats briedžio aukštis buvo apie 3 m., o svoris galėjo siekti apie 800 kg. Mokslininkai vieningai yra sutarę, kad labiausiai tikėtina šių briedžių tėvynė yra Sibiras ir jo pasitraukimui į vakarus galėjo padaryti įtaka ekstremalūs klimato pokyčiai. Manoma, kad Airijos briedis galėjo išnykti prieš 12 000 metų.

Patelės jauniklių susilaukia gegužės-birželio mėnesiais, atokioje ir retai žmonių lankomoje vietoje. Ką tik gimę jaunikliai (vienas ar du, rečiau trys) sveria 7 – 16 kilogramus, tačiau maitindamiesi riebiu ir maistingu motinos pienu greitai sustiprėja ir priauga svorio. Jau po dienos kitos jauniklis sugeba atsistoti. O po trijų savaičių jauniklis sugeba sekti motiną ir valgyti kitokį maistą (žolinius augalus). Jaunikliai atjunkomi po keturių, penkių mėnesių, tačiau su motina pasilieka dar metus. Tris - keturis mėnesius po gimimo jauniklio kailis yra šviesiai rudas, vėliau pradeda tamsėti ir įgauna suaugusių individų kailio spalvą.

Patelės pradeda rujoti antraisiais gyvenimo metais, o patinai trečiaisiais. Pilnos brandos briedžiai sulaukia trečiaisiais – penktaisiais gyvenimo metais. Pati briedžių gyvenimo trukmė 10 -12 metų, tačiau esant palankioms sąlygoms gali gyventi ir ilgiau.

Briedžių amžiaus ir lyties nustatymui taikomi keli būdai. Vieni remiasi paties briedžio išvaizda, kiti – jo paliktomis veiklos žymėmis. Tarkim, jei imtume briedžio išvaizdą, tai pirmamečiai jaunikliai yra ne tokie stambūs. Tas stambumo skirtumas akivaizdžiai matomas, nes tokio amžiaus jaunikliai yra šalia suaugusiųjų. Kitas skiriamasis požymis yra „barzda“ – antramečių briedžių barzda yra pailga, trečiaisiais ir tolimesniais gyvenimo metais ji tampa vis bukesnė ir trumpesnė.

Briedžių amžių ir lytį galima nustatyti iš pėdsakų. Jauniklių pėdsakų dydis 9 x 6.5 cm, antramečių – 11 x 8.5 cm, vyresnių individų ilgis siekia 11-17 cm, o plotis 11 – 13 cm. Kai kurie autoriai nurodo, kad lytį galima atskirti ir iš paliktų ekskrementų. Patelių ir jauniklių ekskrementai esti pailgi (ovališki), o patinų suploti.

Agresyviausi briedžiai būna rujos metu ir tuo laiku, kai susilaukia ir augina jauniklius. Briedžių patelių agresyvumą sąlygoja stiprus motinos ir jauniklio ryšys. Jei motina įžvelgs bent menkiausią pavojų savo jaunikliui, gali net nedvejodama pulti ir sužeisti ne tik grėsmę keliantį gyvūną, bet ir žmogų. Rujos metu briedžiai (patinai) išmuša rujos duobes, kurias gausiai apšlaksto šlapimu ir agresyvūs vaikšto po mišką trindami ragus į krūmus ir medžius. Šitokiu būdu treniruojasi susitikimui su kitu patinu. Patelės rujos metu išskiria kvapą, kuris vilioja patinus. Be cheminių viliojimo medžiagų yra naudojamas ir garsas. Šį būdą naudoja tiek patelės, tiek patinai, tačiau jų skleidžiamas garsas yra skirtingas. Patelių balsas primena užtęstą stenėjimą, o patinai į tą garsą atsako „kvaksėjimu“. Patelės rujoja 7 – 10 dienų, tačiau geriausia, jei jos susiranda patiną per 24 valandas. Praėjus šiam laikui ir nesusiradus patino, ruja pasikartoja po 18-20 dienų. Sėkmingai susiporavusios patelės po 8-9 mėnesių susilaukia jauniklių.

Rujos metu susitikę patinai savo santykius gali išspręsti dviem būdais. Pirmas, tai kai patinas akivaizdžiai pastebi, kad jis yra silpnesnis ir be kovos atsitraukia. Jei susitinka du lygiaverčiai patinai, tai savo jėgas išmėgina suremdami ragus ir vienas kitą stumdami. Kaip ir pirmuoju atveju, silpnesnis patinas pasitraukia. Visai kitaip briedžiai elgiasi ne rujos metu. Susitikę keli ar daugiau briedžių vienas kitą tiesiog ignoruoja. Briedžiai, kaip ir kiti gyvūnai, turi savo teritorijas, tačiau jų žymėjimas ir gynimas nėra toks sureikšmintas, kaip kitų rūšių.

Žiemos laikotarpiu gyvūnai telkiasi į bandas, po du, tris ar keturis individus. Tai leidžia greičiau susirasti maisto ir išgyventi esant atšiaurioms sąlygoms. Pavasario ir vasaros laikotarpiu briedžių grupelės išyra ir pavieniai individai iš žiemos ganyklų patraukia pelkėtų vietų link. Pelkėtos ir drėgnos vietos gelbėja ne tik nuo vasarą atsirandančių kraują siurbiančių parazitų, bet ir nuo perkaitimo, kadangi didesnę nei 27 C temperatūrą šie gyvūnai sunkiai pakelia, todėl nuolatos ieško vėsios ir šlapios vietos, kad atsivėsintų.

Šiltuoju metų periodu briedžiai būna aktyvūs nuo vakaro iki aušros. Karštomis dienomis jie ilsisi ir slepiasi nuo kraujasiurbių parazitų. Bet atvėsus orui ar lyjant suaktyvėja ir dieną. Tokiu oru ir vasarą galima juos sutikti bevaikštančius miško pakraščiais, drėgnuose lapuočių miškuose ar krūmynuose. Žiemą ir ankstyvą pavasarį jie būna aktyvus visą dieną ir ilsisi kas pora valandų. Šiuo laikotarpiu pirmenybę teikia pušynams, kirtavietėms bei aukštapelkėms. Šiaip, netrikdomi šie gyvūnai nevengia žmogaus kaimynystės ir gali būti aptinkami šalia gyvenviečių.


Parengta pagal gamtos apsaugos asociacijos "Baltijos vilkas" informaciją