Miško savininkai: miškai – tai ne vien rezervatai

Žaliųjų batalijų su miškų ir statybų bei kirtimų lobistais, specializuotos žurnalistikos, kartais nušviečiančios šias peripetijas, fone jokio dėmesio nesulaukia žmonės, kurie pabunda savo pamiškės sodyboje, apsiauna guminius batus ir nekaltai išbaidę pievon atbridusias stirnas pačiupinėja nuosavo miško prieigose pernakt išdygusį grybą. Lietuvoje yra apie penktadalis milijono privačių miško savininkų, nors prognozuojama, kad pasibaigus reformoms, žemės grąžinimui ir kitiems privatizacijos etapams jų skaičius gali pasiekti ir ketvirtį. Nusprendėme pakalbinti vieną iš jų, Reginą iš Dzūkijos – subjektyviam ir neprofesionaliam, nesuinteresuotam ir kasdieniškam žvilgsniui.

Ar privati nuosavybė miške labiau padeda miško gerovei, ar kenkia? Kokie argumentai ir kokios grėsmės?

Matote, miškas auga ne tik dėl jo paties, bet ir žmogaus gerovės: grybauti, malkauti, na, jei jau subrendo, tai ir kirsti, nes medis kaip ir grybas – pernokęs nuvirsta ir supūna. Visokiems kirminams gal ir gerai, bet žmogui iš to jokios naudos, tik šabakštynas po kojom. Tokiam natūraliam miško gyvenimui (džiunglėms) gali užtekti tam tikros teritorijos (rezervatų), kur vaikščios turistai, tyrinės mokslininkai. Na, privatininkas visada geriau prižiūri savo nuosavybę, tuo labiau – gyvą, nes mišką aš laikau gyvu padaru. Grėsmės ateina iš tos pusės, kai nuperka ir iškerta nebrandų mišką bei vagia ir valdišką. Gal bėda tik ta, kad savininkai dar neturi tokios priežiūros patirties.

Esu girdėjęs, kad miško savininkas gali būti dar didesnis žaliasis nei urėdija – šalta valdžios ranka. Tačiau ar objektyvus toks požiūris, kaip manote? Juk kaip miško savininkai esate labiau išimtis nei taisyklė: nevykdote jokių kirtimų, jokių statybų, nepardavinėjate miško „naudmenų“, tik kažkiek biokuro išrankiojate.

Na, klystat. Prieš 5 metus mums parengė miškotvarkos projektą penkiolikai metų, kur smulkiai išdėstyta, kuriais metais, kiek ir kokio ploto galima iškirsti, kiek kietmetrių medienos bus gauta. Taip pat pateikiami nurodymai, ar iškirstoj vietoj reikia mišką atsodinti, ar ten tokia žemė, kad pats savaime ataugs. Gana detalus projektas. Tais metais jie ir iškirto 1,2 ha, o šiemet planuojam iškirsti kitą dalį brandaus beržyno. Nes, kaip minėjau, mums reikalingas ne rezervatas, o ir tam tikra nauda.

Gal tada bent dėl statybų nesuklydau. Kokia, beje, situacija su biokuru, ką žinote apie tai? Ką manote apie požiūrį, jog miško „atliekos“ miškui būtinos – jose gyvuoja ekosistemai būtina smulki gyvybė? Minėjote, kad Dzūkijos miškai biokuru galėtų aprūpinti nemažai šalies (ir individualių) energetinių poreikių, bet ar dabar jis naudojamas?

Dėl biokuro. Žinau tas pažiūras, kad medienos atliekos irgi miškui reikalingos. Pas mus Dzūkijoj miškai labai sausi, sausa žemė. Ir tos šakų krūvos riogso dešimtmečiais. Juk vis tiek paėmus tas šakas biokurui dar lieka daug smulkesnių šakelių ir visokių kitų smulkių atliekų, manau, kad ekosistemai užtenka, o apie rezervatus jau sakiau pradžioj. Tarp kitko, praeitą savaitę buvo atėjęs kaimynas Petras ir prašė telefono to miškininko, kuris mūsų surinktą biokurą išvežė. Sako, ir už dyka atiduočiau, kad tik pasiimtų ir išsivežtų, o tai baisus šiukšlynas miške. Mūsų krašte yra nemažai biokuro katilinių: Leipalingy, Veisiejuos, dar kažkur. Bet kad nupirktų tuos katilus, reikia nemažų investicijų, tai dabar visi laukia investicijų iš ES fondų. Katilas – ne primityvi krosnis, nes biokuras sumalamas į pjuvenas, kurios būna šlapios, tarpuose oro mažai, tai katilas turi išsidžiovinti pirma, oro kartu paduoti. Žaliavos biokurui tikrai yra daug, nes miškas kertamas, lieka daug atliekų, medžiai patys džiūsta, audros išverčia, o kas netinka rąstams, eitų į biokurą.