Mitologinio pasaulio pėdsakais

Kristina SADAUSKIENĖ

Mitai nėra paprastos pasakaitės, kuriomis senoliai, neturintys televizoriaus, liūliuodavo vaikučius. Tai – pasaulio santvarkos paaiškinimas, fundamentalus žmogaus elgesio kodų rinkinys. Mitas paaiškina pradžią ir pabaigą, nurodo kiekvieno vietą ir vaidmenį pasaulyje. Mitinį pasakojimą galima atpažinti pagal struktūrą – čia veikėjų vardai ir aplinkybės tėra kintamieji – pasakojimo rėmas yra esminis dalykas, tai vėžės, kuriomis keliauja tiek fikciniai personažai, tiek tie, kurie gyvena ant žemės.

Gyvename moderniame pasaulyje ir retas kas žino kokį nors mitinį pasakojimą – pastarieji seniai išblukę iš atminties. Tad nebeturime ir juose slypėjusių priežasties pasekmės paaiškinimų. Sakote, kad tai racionalumo laikais nereikalinga? Tuomet kodėl kasdienybė pilna ritualų, kurie atliekami automatiškai, nė nesusimąstant. Mitologiniame lygmenyje slypi ne tik žmonių santykių ir gyvenimo dėsningumų eksplikacija – ten pat ir žinios apie gamtiškąjį pasaulį. Būtent pastaruoju ir domimės. Pokalbiui šįkart pakvietėme Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną profesorių Rimantą Balsį.

Kur mitologinio pasaulio struktūroje yra žmogus – užtikrintas centras ar periferija?

Mėgindami atsakyti į šį klausimą, turėtume aptarti antropogoninius baltų mitus. Deja, tegalime pasiremti tik XIX-XX a. pr. tautosakiniais šaltiniais. Lietuvių etiologinėse sakmėse randame dvi žmogaus kilmės (o sykiu ir vertės) versijas. Dalis sakmių pasako, kad Dievas žmogų nulipdęs iš žemės ar molio, o po to įpūtęs jam dvasią. Šis motyvas pernelyg nesiskiria nuo biblijinio pasakojimo, tačiau visiškai tikėtina, kad lietuviai ir iki krikščionybės turėjo pirmojo žmogaus "nulipdymo" versiją, nes ją turi daugelis pasaulio tautų (tarp jų ir nemažai izoliuotų tautų). Šios sakmės rodytų, jog žmogus – planingos ir sąmoningos Dievo veiklos rezultatas.

Tačiau lietuvių tradicijai priklauso ir žmogaus atsiradimo iš Dievo seilių versija: Dievas kadaise ėjęs "pavandeniu" savo reikalais ir nusispjovęs, o grįždamas atgal pamatęs kažkokią būtybę, pasirodo, atsiradusią iš jo spjūvio. Vienoje sakmėje taip atsiranda du žmonės, vyras ir moteris, kitur – tiesiog žmogus. Šios sakmės mums prikišamai byloja, jog žmogus pats savaime nėra vertingas, tai tik atsitiktinis begalinės Dievo kūrybinės galios produktas. Kaip ten bebūtų, XIII-XVII a. užfiksuoti ritualai, aukojimai, maldos, tikėjimai, o iš dalies ir XVIII-XX a. papročiai rodo, jog bet kokie žmogaus veiksmai buvo įmanomi tik dievų sankcionuotais būdais.

Kuo buvo grįstas žmogaus santykis su gamta ir kaip jis save suvokė (jos vaiką lygų kitiems ar išaukštintą būtybę kaip kad krikščionybės tradicijoje)?

Nuo seniausių laikų gimimas (moters vaisingumas) siejamas su žemės vaisingumu ir derlumu (plg. ola įsivaizduojama kaip žemės įsčios. Niekas nemiršta, o tik laikinai pasitraukia iš šio pasaulio, kad vėl į jį sugrįžtų (plg. su mitu apie žmogaus nulipdymą iš žemės). Religinė esmė: kūdikio pradėjimas ir pagimdymas yra pavyzdinio akto, kurį įvykdė žemė, mikrokosminės versijos. Išlikęs paprotys gimusįjį (kaip ir mirštantįjį) paguldyti ant žemės, liudijantis žmogaus ir žemės tapatybę (plg. žmogaus ir žemės etimologiją – žmogus – žmo- “žemiškas, žeme vaikštantis). Iš čia radosi tikėjimai, jog užkasimas į žemę (griovį, olą, duobę ir pan., taip pat perlindimas pro drevę, keistai suaugusia šakas) – ritualas tolygus žmogaus gimimui iš naujo, teigiantis, kad žmogaus negalima pataisyti, reikia pakartoti (imituoti) gimimą, dalyvaujant pačiai motinai žemei.

Ar yra likę liudijimų, koks turi būti elgesio kodeksas su gamta. Bei kokios sankcijos už vienokį ar kitokį elgesį su ja (tiek pozityvų, tiek negatyvų)?

Iš XII-XVII a. rašytinių šaltinių galime spręsti, jog tuo metu visa gyvenama aplinka (žemė, vandenys, miškai ir t.t.) skirstyta į sakralią ir profanišką, t. y. teritorijos, kuriose reziduoja dievai ir mirusieji protėviai ir čia leistina tik ritualinė elgsena, ir teritorijos, kuriose, atlikus metinius ritualus leidžiama ūkinė veikla. Elgesio su gamta kodeksas didžia dalimi išliko tautosakoje (pasakose, sakmėse, tikėjimuose, patarlėse). Pateiksiu vieną kitą pavyzdį: „Nespjauk į vandenį – mirusiems tėvams akis prispjausi“, „Jei spjausi į ugnį ar šlapinsies ant laužo – po mirties reikės laižyti karštą akmenį“; „Jei išdraskysi kregždžių lizdą – starzdanom apteksi“, „Jei nušausi gandrą arba išardysi gandro lizdą – namai sudegs“, „Jei sodyboje išpjausi kitų sodintus vaismedžius – mirsi“ ir t. t.

Taip pat, kiek daug ritualų reikėjo laikytis bendraujant su gamta (pvz, teko girdėti apie tai, kad eidamas į mišką žmogus sukalbės trumpą „maldelę“, kad miškinėlis samanėlis jo nepaklaidintų)?

XIX-XX a. užrašyta gausybė tikėjimų, kurie reglamentuoja žmogaus elgesį gamtoje (kada galima arba draudžiama žuvauti, medžioti, kirsti medžius, arti žemę, kūrenti laužus, kada leistina maudytis, bėgioti basomis, kaip elgtis nukirtus medį ir pan. Ritualinę elgseną liudija ir išlikusios maldelės, kuriomis kreipiamasi į žemę, ugnį, vandenį, miškų dvasias ir kt. Tipiškas pavyzdys – sukalbėjus poterius, bučiuoti žemę, o pabučiavus kreiptis į ją maldele: „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi“. Dzūkijoje užrašytos maldelės, skirtos miškų ir juose augančių gėrybių globėjams: „Eidamas miškan, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miškinėli samanėli, aš gyrelės nekertu, aš lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik“; „Eidamas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia įėjus miškan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuogautų, ainu miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas grybelis samanėliu, kad po girių nevadziotų, kelio nepastotų“.

Pirmosios dievybės buvo patys gamtos objektai, ilgainiui jos tapo antropomorfinėmis, kas lėmė tokią tranziciją? Galbūt jau čia galima įžvelgti kintančius santykius su gamta, kurie „evoliucionavo“ iki labai proziško suvokimo, kad gamta tėra žmogui skirtų išteklių saugykla?