Nuomonė. Elektros kaina, energetinis saugumas ir kitos nutylėtos Visagino AE projekto tiesos

 

Tačiau ar tikrai šis projektas užtikrins mūsų šalies energetinį saugumą ir bus ekonomiškai naudingas? Ar atominės elektrinės statyba Lietuvoje tikrai būtų Lietuvos energetinį saugumą didinantis projektas?

 

Lietuvos Respublikos Energetikos įstatyme energijos tiekimo saugumas yra apibrėžiamas kaip energijos išteklių ar energijos tiekimo patikimumas bei techninė sauga. Branduolinio objekto egzistavimas šalies teritorijoje jau pats savaime negali būti techninę saugą didinantis faktorius.

 

Energijos tiekimo patikimumas paprastai vertinamas n-1 principu. Tai yra – kaip šalis galėtų apsirūpinti energija nutraukus energijos tiekimą iš paties didžiausio energijos tiekėjo. 2020 metais Lietuva jau bus pilnai integruota į Skandinavijos ir ES elektros energijos perdavimo tinklą, todėl nutrūkus, pavyzdžiui, elektros tiekimui iš Rusijos nebūtų jokios problemos gauti trūkstamą elektros energiją iš kitų šalių, nepaisant, ar Visagino atominė elektrinė bus  pastatyta. Dar daugiau – iki to laiko bus pastatytas suskystintų dujų terminalas (arba net keli terminalai) Baltijos šalyse, todėl energijos tiekimo saugumą dar papildomai be jokių problemų galėtų užtikrinti ir gamtines dujas kūrenančios regiono elektrinės.

 

Esant vienam labai dideliam elektros gamintojui, jo darbui būtų reikalingas nuolatinis rezervuojantis įrenginys, kurio galia privalo būti ne mažesnė už didžiausio rezervuojamo energijos gamintojo galią. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ES šalys skatina elektros gamybos decentralizaciją. Taigi ,Visagino atominės elektrinės eksploatacija šiuo atveju ne didintų, o mažintų energijos tiekimo patikimumą. Todėl galima teigti, kad skirtingai nuo tokių projektų, kaip suskystintų dujų terminalo statyba ar elektros jungčių su Lenkija ir Švedija įrengimas, atominės elektrinės statybos niekaip negalima pavadinti energetinį saugumą didinančiu projektu, o atominė elektrinė ne padidintų, o sumažintų Lietuvos energetinį saugumą.

 

 

2011 metų lapkritį Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, kad elektra, pagaminta atominėje elektrinėje, bus pigesnė nei šiuo metu rinkoje parduodama elektra. Atominės energetikos gerbėjai džiūgavo. Bet čia reikia šiek tiek panagrinėti elektrinės investicinį modelį, neseniai pristatytą aukščiau minėto Dr. Rimanto Vaitkaus ir jo paties pavadintą "Mankalos" investiciniu modeliu. Pagal šį modelį būtų sukurta nauja ne pelno siekianti akcinė bendrovė, visi investuotojai (naujos įmonės akcininkai) valdytų proporcingą investicijoms į bendrovę akcijų dalį. Akcinė bendrovė finansuotų atominės elektrinės statybą iš akcininkų indėlio, o su akcininkais atsiskaitytų ne mokėdama dividendus, bet už savikainą jiems parduotų proporcingą akcininkų valdomoms akcijoms pagamintos elektros energijos kiekį. Akcininkai ta už savikaina nusipirkta elektra galėtų disponuoti ir parduoti rinkoje. Naujos atominės elektrinės projekto atveju naujos akcinės bendrovės akcininkais būtų strateginis investuotojas (Hitachi-GE įmonė), Latvijos, Estijos ir Lietuvos energetinės bendrovės. Naujos įmonė akcininke būtų UAB „Visagino Atominė Elektrinė“.

 

Energetikos ministras, teigdamas, kad elektra, pagaminta naujoje elektrinėje, kainuotų mažiau nei dabartinė elektros rinkos kaina, ko gero gali būti ir teisus. Atominės elektrinės gaminamos elektros savikaina, į ją netraukiant elektrinės finansavimo kaštų, o įtraukiant tik elektrinės kintamus kaštus, aptarnavimo ir remonto kaštus, draudimo kaštus, fondo kaupimo elektrinės uždarymui kaštus ir atominės elektrinės amortizacinius kaštus - gali ir nesiekti 15 ct/kWh. Elektrinės amortizaciniai kaštai nesudaro didelės kaštų dalies, jei priimam labai ilgą 60 metų elektrinės amortizacinį laikotarpį ir jei amortizacinius atskaitymus padalinam maksimaliam pagamintinam naujos elektrinės elektros energijos kiekiui, įvertinus, kad elektrinė dirbs pilnu apkrovimu visus metus .

 

Reikia, kad visuomenė suprastų, jog jei už tokią kainą elektra bus tiekiama į rinką, tai akcininkas kiekvienais metais patirs finansinius nuostolius, nes nebus už ką mokėti palūkanų už paimtas paskolas investicijoms į naujos bendrovės akcijas apmokėti. Jei atominė elektrinė iš ties kainuos 17 mlrd. Lt, kaip teigia Dr. Rimantas Vaitkus, o Lietuva savo 34% įsigyjamų akcijų finansuos už paskolą, gautą tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip šiuo metu Lietuva skolinasi finansų rinkoje biudžeto deficitui finansuoti, tai papildomai palūkanoms apmokėti kiekvienais metais UAB Visagino atominė elektrinė reikės sukaupti tiek lėšų, kurios susikauptų tik pilnai išnaudojant elektrinės pajėgumus ir elektrą perparduodant, prie savikainos pridėjus apie 12 ct/kWh.

 

Pastebėtina, kad tokiu atveju naujos bendrovės akcininkui pinigų užtektų tik palūkanoms susimokėti, paskola nebūtų atiduodama ir mažinama. Reiktų tik tikėtis, kad senas paskolas dengiant naujomis paskolomis palūkanos ir ateityje nepadidės. Nebūtų uždirbamas joks pelnas. Finansinis nuostolis nebūtų patiriamas tik tuo atveju, jei visus 60 metų elektrinė būtų eksploatuojama be jokių problemų, trukdžių ir visus 60 metų - pilnu galingumu. Jei dėl iškilsiančių technologinių problemų elektrinė per metus pagamintų nors šiek tiek mažiau elektros energijos, nei technologinis maksimumas, tai beveik proporcingai augtų tiek elektros energijos kaina, kuria nauja bendrovė elektrą parduos akcininkams, tiek akcininkui palūkanoms apmokėti reikalingas antkainis. Neaišku ar tokiu atveju galima būtų tikėtis, kad iškilus technologinėms problemoms elektrinėje įrangos tiekėjas - Lietuvos atveju kartu ir vienas iš bendros įmonės akcininkų apmokėtų visas išlaidas, susijusias su remonto metu negautomis pajamomis kitiems akcininkams. Pavyzdžiui Chubu's Hamaoka ir Hokuriku's Shika atominių elektrinių atvejais, kai dėl garo turbinų gedimų elektrinės apie 8 mėnesius negamino elektros energijos, elektrinių operatoriai per 4 intensyvių teisminių procesų su Hitachi metų išsiderėjo tik išlaidų remontui kompensavimą, bet ne negautų pajamų kompensavimą.

 

Bet net jei Visagino elektrinė dirbtų idealiai sklandžiai, tai prie savikainos akcininkams perparduodant elektrą pridėjus 12 ct/kWh būtų patiriamas ekonominis nuostolis. Jei Visagino elektrinės projekto atveju akcininkas norėtų gauti nors 3% kasmetinį pelną nuo investuoto kapitalo, tada elektrą, elektrinei dirbant absoliučiai sklandžiai, reikia jau perparduoti, prie savikainos pridedant ne 12 ct/kWh, o apie 17.5 ct/kWh.

 

Energetikos ministras, tikėdamas pigia branduoline energija, matyt visiškais kvailiais laiko Turkijos vyriausybę, kuri pasirašė sutartį su rusų Rosatom kompanija, investuosiančia į Akkuyu atominę elektrinę Turkijoje. Pagal sutartį Turkija įsipareigojo 15 metų nuo elektrinės eksploatacijos pradžios supirkti 70% elektrinėje pagamintos elektros energijos už 12.35 JAV dolerio centų/kWh (apie 31 ct/kWh). Likęs elektros kiekis ir elektra po 15 metų būtų rusų tiesiog parduodama rinkoje už rinkos kainą.

 

2011 metų spalį Dr. Rimantas Vaitkus, remdamasis tarptautinės branduolinės energetikos asociacijos parengta studija, pateikė informaciją, kad atominėse elektrinėse pagamintos elektros energijos palyginamoji elektros energijos kaina (ang. Levelized Costs of Electricity) yra žemesnė, nei kitų tipų elektrinėse. p. Vaitkus teigia, kad Europoje palyginamosios branduolinių elektrinių elektros energijos kainos apatinė ir viršutinė riba, esant 5% diskonto normai, priklausomai nuo technologijos, yra 12.5 ir 20 ct/kWh.

 

Ar tai tikrai turėtų reikšti, kad elektros energija, kuri būtų gaminama Visagino atominėje elektrinėje, kainuos tik tiek? Jei mes patikėtume šia ataskaita, tai iš esmės tai būtų tiesa tokiu atveju, jei investuotojas į atominę elektrinę investuotų gavęs paskolą 67 metams (7 metams elektrinės statybai ir 60 metų eksploatacijai) su 5% metinėmis palūkanomis ir tikėdamasis, kad paskola bus per šį laiką atiduota nieko pačiam investuotojui neužsidirbant. jei elektrinė bus pastatyta per numatytą laiką, neviršijant biudžeto, elektrinė visus 60 metų dirbs ištisai, išnaudodama 85% savo galios pajėgumų, neturės jokių avarinių sustojimų, nevyks jokių neplanuotų incidentų ar gedimų, elektrinės parduodama elektra visada rinkoje bus paklausi, elektrinė nenutrauks eksploatacijos anksčiau nei 2080 metai, iki elektrinės uždarymo laiko nebus įvesta papildomų reikalavimų, nei šiuo metu esantys, uždarymo elektrinės fondo kaupimui, elektrinės veiklos draudimui ar saugumo užtikrinimui, per visą elektrinės laikotarpį neaugs nei sodrinto urano kaina, nei aptarnaujančio personalo atlyginimas, nei išlaidos remontui ir priežiūrai.

 

Turbūt nereikia būti itin patyrusiu ekonomistu, kad suprastum, jog aukščiau surašytos prielaidos yra visiškai nerealios. Kiekvienas investuotojas siekia kažkiek uždirbti iš savo investicijos, tai reiškia – užsideda tam tikrą pelno normą. Be to, į tą pelno normą paprastai įtraukiamos ir galimos technologinės, ekonominės ir politinės rizikos, kad viskas nevyks taip, kaip planuojama, kompensavimą. Beje, kalbant apie atominės elektrinės savikainą, visiškai neįtraukiamos tos elektrinės rezervavimo išlaidos, kurių nebūtų jei Lietuvoje būtų vystoma decentralizuota elektros gamyba.

 

 

Toje pačioje Dr. Rimanto Vaitkaus minimoje ataskaitoje yra pabrėžiama, kad iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos "žalios" elektros kainos pastaruoju metu labai krenta ir jau šiuo metu yra lygintina su atominėse elektrinėse pagaminta elektros kaina. Ir toje pačioje ataskaitoje pripažįstama, kad neabejotina, kad "žaliųjų" technologijų kaina artimiausią dešimtmetį dar kris.

 

Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 2011 metų gegužę publikuotoje specialioje ataskaitoje apie atsinaujinančius energijos išteklius ir klimato kaitos mažinimą, prognozuojama, kad iki 2030 metų vėjo jėgainėse, pastatytose sausumoje pagamintos elektros palyginamoji elektros energijos kaina, lyginant su dabar esama, sumažės 15-35%, vėjo jėgainėse, pastatytose jūroje - 20-45%, saulės energiją naudojančiose elektrinėse - daugiau nei 50% iki 2020 metų.

 

Planuojama, kad atominė elektrinė Visagine dirbtų nuo 2020 metų iki maždaug 2080 metų. Todėl pakankamai nesunku prognozuoti, kad elektrinei net neįpusėjus savo prognozuojamo eksploatacijos laikotarpio, elektrinės gaminama elektros energija taps brangesne už "žalią" elektros energiją. Gal kas nors pasakytų – tokiu atveju ir pereisim prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo, atsisakydami branduolinės elektros? Taip galima būtų padaryti, bet reikia visiškai aiškiai suprasti, kad atominę elektrinę uždarius anksčiau, nei jos numatytas eksploatacinis laikas, Lietuva susidurtų su grandiozinėmis problemomis - juk reikėtų uždaryti elektrinę, kuri dar nėra atsipirkusi, reiškia - paskola elektrinės statybai dar negrąžinta, o sukauptas elektrinės uždarymo fondas dar nepakankamas elektrinės uždarymui. Elektrinės uždarymas ir paskolos grąžinimas būtų apmokamas tiesiogiai akcininko lėšomis, Lietuvos atveju - biudžeto - mokesčių mokėtojų lėšomis. O jei akcininkai norėtų eliminuoti šią riziką paskolą atominės elektrinės statybai grąžinti ir elektrinės uždarymo fondui lėšas surinkti per trumpesnį laikotarpį, tai atominės elektrinės eksploatacijos pradžioje atominės elektrinės pagaminta elektra kainuotų jau ne 25-35 ct/kWh, o apie 40 ct/kWh, tai yra jau dabar visiškai nepakonkuruotų su "žalia" elektra.

 

Dr. Rimantas Vaitkus dažnai pabrėžia, kad atominė elektrinė - nėra konkurentas atsinaujinančiai energetikai, šios dvi energetikos sritys tik papildys viena kitą. Kalbant apie dideles valstybes ir tik apie 15-20 metų perspektyvą, taip ir būtų. Tačiau Lietuvos atveju kalbame apie atominę elektrinę, kuri per metus pagamintų tiek elektros energijos, koks šiuo metu yra visas Lietuvos elektros energijos poreikis. Net jei nekreipdami dėmesio į emigracijos problemas ir mažai energiją naudojančios ekonomikos plėtrą planuotume elektros energijos poreikio augimą regione, atominėje elektrinėje pagaminta elektra vis tiek sudarytų didelę dalį viso regiono elektros poreikio. Lietuvoje "žalia" elektra su atomine elektra "susikirstų" kur kas greičiau, nei, pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje, Čekijoje ar net toje pačioje Rusijoje, kur atominės elektrinės pagamina mažiau nei trečdalį viso elektros poreikio.

 

Kaip galima sakyti, kad konkurencijos tarp branduolinės elektros ir "žaliosios" elektros nebus, jei ji yra jau dabar, atominės elektrinės dar net nepradėjus statyti, energetikos ministerijai jau blokuoja bet kokių neatominių naujų elektrinių Lietuvoje statybas?

 

Atominės elektrinės propaguotojai dažnai mėgsta pabrėžti, kad statant ir eksploatuojant atominę elektrinę bus sukuriamos naujos darbo vietos ir Lietuvos bendro vidaus produkto augimas būtų užtikrintas net ir atominei elektrinei dirbant nuostolingai. Tačiau visiškai užmirštama, kad kai kalbama apie atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, tai ta "išorinė" nauda santykinai yra dar didesnė ir paliečia ne tik Visagino miesto ekonomiką, bet visą Lietuvą.

 

Vargu ar galima rimtai vertinti ministro pirmininko patarėjo Virgio Valentinavičiaus priekaištus tiems, kas ragina atsisakyti branduolinės energetikos ir pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo tuo, kad "žalieji" nesirūpina ekonomikos konkurencingumu ir vartotojų išlaidomis elektros energijai, kai pats patarėjas už atominę energetiką agituoja užsimerkęs – "kad ir kiek ji kainuotų".

 

Daugelis žino, kad tokios valstybės, kaip Danija ir Švedija priėmė energetikos strategijas iki 2050 pilnai apsirūpinti energija tik iš atsinaujinančių energijos išteklių. Labai panašų tikslą sau yra išsikėlusi ir Vokietija. Nevyriausybinė organizacija "Darnios energijos tarptautinis tinklas" dar 2006 metais yra parengusi ataskaitą“ Lietuvos darnios energetikos vizija’2050”, kur yra pateikti būdai, kaip Lietuva galėtų pereiti išimtinai tik prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo Lietuvoje iki 2050 metų, nedarant įtakos gamtai. 2011 metais Europos Komisijos užsakymu parengtoje ES energijos gaires 2050 (Energy Roadmap 2050) pateikti scenarijai kaip galima būtų 80-95% sumažinti šiltnamio dujų emisijas ES iki 2050 metų, tame tarpe pateikiant ir scenarijų, pagrįstą visišku perėjimu prie atsinaujinančios energetikos. Greitai vystantis atsinaujinančius energijos išteklius naudojančioms technologijoms – šie tikslai tampa vis ambicingesniais ir realesniais.

 

Todėl politinė partija „Lietuvos žaliųjų sąjūdis” atsakingai pareiškia, kad priimant sprendimą statyti arba nestatyti naują atominę elektrinę Visagine, jau dabar būtina išnagrinėti ilgalaikes energetikos tendencijas. Lietuvos žalieji padarys viską, kas nuo jų priklausys, kad nebūtų pastatyta nei atominė elektrinė Visagine, nei atominės elektrinės Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje.