Viskas apie geriamąjį vandenį

 

Europos Sąjungos Direktyvoje 98/83/EB, nustatančioje privalomuosius reikalavimus geriamajam vandeniui visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, geriamasis vanduo vadinamas žmonėms vartoti skirtu vandeniu.

 

 

Vanduo yra labai svarbus žmogaus organizmui, jis dalyvauja daugelyje žmogaus organizmo funkcijų. Vandens trūkumas pasireiškia labai greitai, simptomai atsiranda jau esant 1 procento vandens deficitui. Dehidracijai tęsiantis, gresia pavojus kraujotakos, kvėpavimo ir termoreguliacinės sistemos veiklai. Netekęs apie 12-20 procentų vandens, organizmas žūva apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse esti pakankamai vandens. Senstant vandens audiniuose mažėja ir tai susiję su lėtėjančia medžiagų apykaita. Vanduo sudaro didžiausią žmogaus organizmo dalį – apie 60-70 procentų.

 

Organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti svarbu kasdien gauti reikiamą vandens kiekį. Vandens poreikis skiriasi priklausomai nuo klimatinių sąlygų, fizinio krūvio ir netgi individualių žmogaus savybių (pvz., prakaitavimo intensyvumo). Paprastai troškulys įspėja apie vandens poreikį, tačiau žmonės dažnai išgeria tik tiek vandens, kad sudrėkintų burną. Per parą rekomenduojama išgerti 6-8 stiklines vandens.

 

 

Geriamasis vanduo sveikas vartoti ir švarus yra tuomet, kai jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių kelti potencialų pavojų žmonių sveikatai, kai užtikrinama apsauga nuo taršos ir vykdoma programinė priežiūra (monitoringas). Gamtoje esantis vanduo nėra tik vandenilio ir deguonies junginys, jame daug įvairių ištirpusių mineralinių druskų, kurių sudėtyje yra kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, rūgščiųjų karbonatų ir kt. Šių medžiagų kiekis priklauso nuo hidrogeologinių vandens formavimosi sąlygų. Vandenyje taip pat yra biologiškai aktyvių mikroelementų, vadinamų būtinaisiais elementais – fluoro, mangano, geležies, jodo, cinko, vario ir kt. Be šių gamtinės kilmės medžiagų vandenyje gali būti teršalų – pesticidų, sunkiųjų metalų, naftos produktų ir kt. – bei specialiai vandenį ruošiant pridėtų medžiagų (pvz., dezinfektantų). Visa tai, beje, apsprendžia ir vandens juslines savybes: skonį, kvapą, spalvą.

 

 

Vandens kokybė yra griežtai reglamentuojama, tačiau, deja, ne visi turime reikiamos ar pageidaujamos kokybės vandenį. Mūsų šalyje gėrimui vartojamas tik požeminis vanduo. Daugumoje Europos valstybių viešajam vandens tiekimui naudojamas ir paviršinis – upių ar ežerų – vanduo. Formuojantis požeminiam gėlam vandeniui pagrindinis vaidmuo tenka atmosferos krituliams bei uolienoms ir nuoguloms, per kurias filtruojasi vanduo. Juo blogesnės uolienų filtracinės savybės, juo ilgesnis vandens filtracijos kelias, tuo ilgiau vanduo kontaktuoja su uoliena ir tuo daugiau cheminių junginių jame ištirpsta. Cheminių junginių įvairovė geriamajame vandenyje priklauso nuo uolienos cheminės sudėties.

 

Specialistų nuomone, neužterštų Lietuvos giliųjų vandeningųjų horizontų požeminio (spūdinio) vandens, jo kokybės (cheminės sudėties ir mikrobiologinių rodiklių atžvilgiu) gali pavydėti dauguma šalių. Tiesa, jame nėra kai kurių mikroelementų (pvz., jodo) arba jų kiekiai šalies teritorijoje pasiskirstę labai nevienodai (pvz., fluoridų).

 

 

Lietuvoje viešajam geriamojo vandens tiekimui vartojamas giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, išskyrus kelias vandenvietes, kuriose vartojamas infiltracinis vanduo (kai požeminio vandens atsargos papildomos paviršiniu vandeniu). Giliųjų vandeningų horizontų vandeniui aplinkos tarša didelės įtakos neturi. Mikrobiologinės šio vandens savybės paprastai irgi yra geros. Daugeliu atvejų jis yra saugus, tik neišvaizdus dėl per didelio geležies, mangano kiekio. Tiek geležies, tiek mangano koncentracijos geriamajame vandenyje reglamentuojamos; jų perteklius turėtų būti šalinamas geriamojo vandens paruošimo metu iki patiekiant vartotojams. Jei geležies perteklius nepašalinamas, jos junginiai nuosėdų pavidalu susikaupia vandentiekio vamzdžiuose. Vandens kokybė nukenčia ir dėl mažo vandens tekėjimo greičio bei pasenusių vandentiekio tinklų. Iš čiaupo tekantis rudas vanduo ne tik blogai atrodo, bet ir gadina santechnikos įrangą bei skalbinius. Šiaurės vakarų Lietuvos kai kurių vietovių arteziniame vandenyje (pvz., Kelmėje, Salantuose ir kt.) dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija neretai viršija 1,5 mg/l (vietomis net iki 5 mg/l), ir kyla pavojus susirgti fluoro pertekliaus organizme sukelta liga – fluoroze.

 

 

Šulinių vandenį Lietuvoje vartoja beveik 1 mln. gyventojų. Daugumai šių žmonių – tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Deja, gruntinį vandenį iš tiesų nėra saugu vartoti. Tyrimai rodo, kad per 40 procentų tirtų šulinių nustatyta padidėjusi mikrobinė tarša, vidutiniškai 30 procentų visų šulinių ir net iki 90 procentų šulinių, esančių miestuose ar gyvenvietėse, yra užteršti nitratais. Taip yra todėl, kad į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, šulinio įrengimo ir priežiūros ir, žinoma, ūkinės veiklos. Didžiausias gruntinio vandens teršėjas – dirbamų žemių tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, o taip pat žema ūkininkavimo ekologinė kultūra.

 

Sodybose neretai šeimininkai patys teršia vandenį, kurį geria. Tradiciškai šulinys kasamas sodybos centre, šalia gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, daržų. Pagrindiniai taršos šaltiniai čia yra mėšlo krūvos, iš tvartų ir lauko tualetų besisunkiančios srutos, netvarkingai laikomos ar naudojamos mineralinės trąšos. Atskiri taršos šaltiniai gyvenvietėse suformuoja ištisus užteršto vandens plotus. Vandenį išvirinę mes galime sunaikinti ten buvusius mikroorganizmus, deja, nitratai ar pesticidai virinant nežūna. Nitratai ypač pavojingi dirbtinai maitinamiems kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus, jei jų maisto paruošimui vartojamas užterštas vanduo. Vandens skonis ir išvaizda dažnai yra apgaulinga. Pavyzdžiui, nitratai nekeičia juslinių vandens savybių – skaidrus ir labai skanus vanduo gali būti nuodingas. Ar vanduo saugus ir tinkamas vartoti galime sužinoti tik ištyrę jį laboratorijoje.

 

 

Fasuoto geriamojo vandens pavadinimas – „Geriamasis vanduo“. Prisotinto anglies dioksido geriamojo vandens pavadinimas – „Gazuotas geriamasis vanduo“ arba „Prisotintas anglies dioksido geriamasis vanduo“. Paprastai informacija apie vandens paruošimo būdą nepateikiama, o informacija apie vandens cheminę sudėtį ar vandens šaltinio vietovę dažnai pateikiama tendencingai siekiant geriamąjį vandenį pateikti panašiai kaip natūralų mineralinį vandenį ar šaltinio vandenį ir suklaidinti vartotoją.

 

 

Natūralus mineralinis vanduo – mikrobiologiškai visavertis vanduo, esantis požeminiame vandens sluoksnyje ar telkinyje ir išgaunamas iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai atvertų šaltinių. Natūralus mineralinis vanduo formuojasi neužterštoje ir nuo taršos patikimai apsaugotoje požeminėje aplinkoje, pasižymi natūraliu tyrumu, savita ir pastovia chemine kompozicija, biologinėmis ir fizikinėmis savybėmis. Jo išgavimui ir paruošimui iki pilstant į butelius, taikomi labai griežti reikalavimai: vandens negalima dezinfekuoti, konservuoti ar dėti kitų priedų, išskyrus anglies dvideginį. Siekiant išvengti užteršimo, natūralus mineralinis vanduo fasuojamas tiesiai išgavimo vietoje (pvz., negali būti autocisternomis pervežamas nuo išgavimo vietos iki išpilstymo vietos).

 

Pagal 1980 m. liepos 15 d. Europos Tarybos Direktyvos 80/777/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba, suderinimo reikalavimus, natūralus mineralinis vanduo turi būti pripažintas valstybės įgaliotos institucijos. Lietuvoje požeminį vandenį natūraliu mineraliniu vandeniu pripažįsta Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Apie pripažintus natūralius mineralinius vandenis skelbiama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, apie Lietuvoje pripažintus natūralius mineralinius vandenis – dar ir „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

 

Pagal ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį skiriamos trys natūralaus mineralinio vandens grupės:

· turintis labai mažai mineralinių medžiagų – kai sausosios liekanos yra ne daugiau kaip 50 mg/l;

· turintis mažai mineralinių medžiagų – kai sausosios liekanos yra ne daugiau kaip 500 mg/l;

· turintis daug mineralinių medžiagų – kai sausosios liekanos yra daugiau kaip 1500 mg/l.

 

Vandens sudėtį ir savitumą dažniausiai apsprendžia vyraujantys anijonai ir katijonai. Pagal juos natūralus mineralinis vanduo skirstomas į tipus: chloridinis, bikarbonatinis, sulfatinis, kalcinis, magninis, fluoridinis, jodidinis ir kt. Lietuvai būdingi nespecifinės sudėties natūralūs mineraliniai vandenys, kuriuose vyrauja natrio ir chloridų jonai. Mineraliniame vandenyje vyraujančios mineralinės medžiagos gali suteikti ir tam tikras skonines savybes. Pvz., natrio chloridinis vanduo pirkėjų apibūdinamas kaip sūrus. Nėra nustatyta, kiek mažiausiai mineralinių medžiagų turi būti natūraliame mineraliniame vandenyje

 

 

Šaltinio vanduo – žmonėms vartoti skirtas gamtinis vanduo, išfasuotas gavybos vietoje. Tai originalios cheminės sudėties neužterštoje aplinkoje susidaręs vanduo, tačiau jis nėra oficialiai pripažintas natūraliu geriamuoju mineraliniu vandeniu. Jo cheminė sudėtis turi atitikti geriamajam, o mikrobiologinė – natūraliam mineraliniam vandeniui keliamus reikalavimus. Šaltinio vandens gamybai bei ženklinimui iš esmės taikomi tie patys reikalavimai kaip ir natūraliam mineraliniam vandeniui, išskyrus reikalavimą ženklinti analitinę kompoziciją.

 

 

Gaminamas sumaišant įvairių rūšių vandenį ir mineralines medžiagas arba skiedžiant geriamuoju vandeniu natūralų mineralinį vandenį. Mineralizuotas vanduo pasižymi troškulį mažinančiomis, gaivinančiomis savybėmis. Sodos vanduo, gaminamas iš geriamojo vandens, geriamosios sodos – natrio bikarbonato, valgomosios druskos – natrio chlorido bei angliarūgštės. Produkto etiketėje turi būti pažymėtas sudedamųjų dalių sąrašas, kuriame bus nurodyta, kokias sudedamąsias dalis maišant buvo pagamintas šis vanduo.

 

Siekdami išvengti per vandenį plintančių užkrečiamųjų ligų, jei gėrimui, maisto gaminimui, dantų valymui naudojate šulinio vandenį:

• atkreipkite dėmesį, ar nėra pakitusi vandens spalva, skonis, kvapas; jei, taip vandens nenaudokite;

• naudokite virintą vandenį;

• jei nėra galimybės virinti vandenį, naudokite fasuotą pirktinį geriamąjį vandenį.

 

Paprastai vandentiekio vanduo potvynio metu būna neužterštas ir yra saugus vartoti. Jei jis tampa nesaugus, apie tai informuoja atsakingos institucijos.

 

• naudokite virintą vandenį gėrimui ir maisto produktams plauti (vaisiams, salotoms ir kt.);

• jei nėra galimybės virinti vandenį, naudokite fasuotą pirktinį geriamąjį vandenį.

 

• Jei lietėte potvynio vandenį, daiktus, buvusius potvynio vandenyje, nuotekas, prieš valgio gaminimą būtinai kruopščiai plaukite rankas šiltu (jei nėra, šaltu), švariu vandeniu su muilu, po to kruopščiai nuskalaukite ir nusausinkite. Jei nėra švaraus vandens, naudokite vienkartines drėgnas dezinfekuojančias servetėles.

• Venkite tiesioginio sąlyčio su potvynio vandeniu. Jei būtina bristi į vandenį, mūvėkite vandeniui nepralaidžius guminius batus, gumines pirštines.

 

 

Parengta pagal VVSPT informaciją