Katalogo kategorijos

Gyvenimas yra gražus, tad ir juo mėgautis reikia stilingai. Be to, atsakingai. Vasarą kiekvienas susirūpina savo garderobu: merginos ‒ suknelėmis ir sijonais, vaikinai ‒ dviračiais ir marškinėliais. Aišku, visu tuo gėriu reikia dalintis – susitikti su draugais. Bet jei žiemą tam tinka kavinės, vasarą reikia traukti į gamtą. Va čia ir bėda. Dažnai gražusis garderobas nublanksta prieš plastikinius maišus ar nudėvėtus paplūdimio krepšius, kuriais transportuojamas maistas ir gėrimai. Išeitis – stilingas pikniko krepšys.

Kaip kad šis, pagamintas iš 100% natūralių ir atsinaujinančių medžiagų su nedažytu ir chemikalais neapdorotu pamušalu. Visą komplektą sudaro žilvičio vytelių krepšys, bambukinės lėkštės, pjaustymo lentelė ir įrankiai, vyno taurės iš perdirbto stiklo, siuvinėtos medvilninės servetėlės. Kita vertus, krepšį visada galima susirasti mugėje, o visą „įrangą“ susirinkti patiems. Taip net smagiau.

 

 

 

www.kaboodle.com

Daiktai būna kaprizingi, ypač arbatinukai. Anksčiau, jei neklausydavai šnypščiančio virdulio skundų, šis supykęs galėdavo nubrėžti juodą brūkšnį ant virtuvės lubų. Nenuvalius juodulio, ilgainiui lubos imdavo eižėti ir tamsiame fone pasimatydavo dailūs balti įtrūkimai. Po ilgų nesantaikos metų žmonės ir virduliai sudarė paliaubas – taip atsirado elektrinis arbatinis, kuris, vandenį užviręs, išsijungia pats.
Tačiau vėliau ir šie ėmė maištauti, reikalaudami daugiau elektros, atsisakydami uždaryti savo dangčius, gamindami nuosėdas, neišsijungdami, kai reikia, arba išsijungdami anksčiau laiko. Žmonės graibstėsi už galvų nežinodami, ką daryti, o arbatinukai vis maištavo, reikalaudami daugiau teisių, mažiau pareigų. Taigi: štai arbatinis, anksčiau gebėjęs pats išsijungti, kai vanduo jame suburbuliuoja, deja, jau dengiamas laiko dulkių išorėje ir kalkių nuosėdų viduje. Šis arbatinis, elektra maitinamas, stūgavo dėl elektros kainų ir galiausiai pavargo. Pavargęs jis jums nebereikalingas, todėl užkišate jį į lentyną arba vežate į kaimą.
Nebūtinai! Galbūt jūs galite padėti arbatiniui patekti į švytėjimo karalystę. Galite jį transformuoti, kad jis taptų šviestuvu – tamsą rėžiančiu, virtuvę pagražinančiu. Neseniai skaičiau žurnale apie namų interjero stilių, kuris vadinamas „bohemiškuoju“ (ar kažkaip panašiai). Neva tai stilinga netvarka jūsų namuose, spalvomis dangstanti kitas spalvas, kur formos kinta, kur niekada nežinia, koks daiktas slypi už taftos pagalvėlių, dirbtinių rubinų ir užuolaidų iš karoliukų. Kažkodėl man regisi, kad mūsų šviestuvas čia puikiai derėtų, mėtydamas pridusintus šviesos spindulius į bohemiškos ekosistemos tankmę. Arbatinuką jau pasigamino www.ekokarta.lt , galite pasigaminti ir jūs.

Gal jūsų namuose netyčia praūžė remonto ar statybų uraganas? Net jei nepraūžė, dažname sandėliuke mėtosi kelios keraminės plytelės. Kalbu ne apie tas plyteles, kurias išdidūs savininkai parduoda sendaikčių turgeliuose, tai - išpieštos dailiais paveiksliukais, dekoratyvios. Imk ir kabink ant sienos vietoj Dali reprodukcijos. O ką daryti su plytelėmis, ant kurių nesipuikuoja raudonskruostės piemenaitės ar uostų panoramos? Tinklaraštininkė Rachel Hollis rado, kaip prikelti elegantiškam gyvenimui net pačias nykiausias plyteles.
Moteris plyteles pavertė gražiais padėkliukais gėrimams. O tokį daiktą tikrai rasite, kaip „pakišti“ draugams po nosimis, kad galėtų įvertinti jūsų talentą. Geriausia tai, kad gaminant šiuos padėkliukus nereikia kažkokių ypatingų menininko įgūdžių: gražiai atrodys bet kas.
Bet apie viską nuo pradžių. Jums reikės kelių keraminių plytelių. Gaminkite keturias, šešias, aštuonias – priklausomai nuo to, kiek žmonių pas jus dažniausiai vakaroja (juk nenorite, kad kažkas liktų be padėkliuko ir manytų, kad taip yra išduota jo draugystė). Taip pat įvairių popieriaus atliekų – tai gali būti jums patikusios žurnalų iškarpos, senos spalvinimo knygelės, komiksai, laikraščiai, dovanų vyniojimo popieriaus gabalėliai, nuotraukos - bet kas. Stiprių klijų, lako, žirklių, storos medžiagos (pvz., veltinio) arba gumos.
Iš pradžių paruoškite aplikacijas plytelėms. Iškirpkite pagrindą (popierius neturi dengti visos plytelės, palikite kraštelius laisvus). Atsargiai priklijuokite jį ant plytelės (minėtoji tinklaraštininkė naudoja „Mod Podge“, pažįstamą dekupažo mylėtojams). Tai sunkiausia dalis, nes reikia vengti burbuliukų, sulinkimų ir t.t. Kai popierius dailiai prilimpa ir klijai išdžiūsta, galite, jei to norisi, užsiimti sluoksniavimu. Jeigu norisi, priklijuokite kokių nors aplikacijų, pasijuskite koliažo meistru. Kai manote, kad plytelė jau pakankamai tobula, padenkite ją visą laku ar tais pačiais klijais (jei jie tam tinkami). Kitoje plytelės pusėje kraštuose pritvirtinkite veltinio ar gumos gabalėlius (juk nenorite, kad padėkliukai dedami ant stalo barškėtų kaip plytos). Viskas, darbas baigtas!
Jei nuobodžiaujate, su mylimuoju ar vaikais galite surengti padėkliukų gaminimo dirbtuves – prasmingai praleisite laiką, iš atliekų pasigaminsite daugmaž naudingą daiktą arba apsirūpinsite dovanomis. Progų jas dovanoti niekad nepritrūksta.


Daugiau informacijos:
http://mychiclife.com

Kartais žmonės supranta, kad jų estetinis skonis pasiekė savo apogėjų ir daugiau nesikeis. Maža to – jeigu keisis, tai tik į bloga. Todėl būtina atlikti ilgaamžę savo stiliaus bei skonio manifestaciją, kad netgi praėjus daug laiko prisimintum, koks ypatingas buvai tuo metu, kai tavo skonis „subrendo“. Pirmąsyk mes tai pajuntame paauglystėje, todėl dėvime keistus drabužius (nes rimtesnius išvaizdos pokyčius draudžia tėvai) ir publikuojame savo kūrybą internete (nes spauda nepriima). Laimei, praėjus šiam etapui drabužius galime išmesti, o štai atkapstyti jaunystės eilėraščiai sukelia vien tik gėdą.
Paaugę suprantame, kad kvaili buvome paauglystėje. Madingas gyvenimas, įdomūs vakarėliai ir meniški draugai mums sufleruoja, jog dabar yra tas metas, kai mūsų asmenybės įgavo išliekamąją vertę. Todėl pasidarome tatuiruotę, kvailai apsikerpame plaukus arba įsigyjame automobilį. Paskui plaukai atauga (ačiū Dievui), tatuiruotę galime paslėpti po – jau kitokio stiliaus – drabužiais, o mašina... Na, kai uždirbsime pinigų, įsigysime kitą. Pagaliau uždirbame pinigų ir pradedame galvoti apie nuosavą būstą. Statydamiesi namus, žmonės paprastai nori tokių, kurie atspindėtų jų mėgstamą stilių, tačiau neužgožtų jų pačių. Bet esama ir tokių žmonių, kurie nebijo būti užgožti savo būsto, nes mano, jog tai... neįmanoma.
Tokie originalūs ir ekscentriški žmonės statosi namus ekologiškus ir drauge – keistokus. Jei manote, kad norite gyventi juokingoje pilaitėje, yra tokia kompanija (sakyti „įstaiga“ nesiverčia liežuvis), kuri gali jums suprojektuoti fantastišką, įdomų, ekscentrišką, jaukų namuką. Jų tinklalapyje galima rasti tokių namų paveikslėlių. Jūs pasirenkate paveikslėlį, kurį laiką su šia kompanija derinate namo planą (jūs išreiškiate pageidavimus, jie jūsų norus įtraukia į planą), kol galų gale visiems jis atrodo priimtinas. Paskui statote savo pilaitę, žinoma, iš ekologiškų medžiagų. Nenumanau, kaip man ši idėja atrodytų po dvidešimties metų, bet dabar pagyventi pilaitėje tikrai neatsisakyčiau.

Visi kartais elgiasi spontaniškai. Na, tarkim – einate sau ramiai iš darbo, gavęs atlyginimą, ir tik šast galvon mintis: „Reikia nusipirkti dešimt kilogramų obuolių!“. Bėgate parduotuvėn ir nusiperkate, net nepagalvojate apie ekologišką medžiaginį maišelį. Plastikiniai maišeliai – gamtai žala, o ir obuoliai juose greičiau supus (vis tiek dešimties kilogramų nesuvalgysit). Žodžiu, pamiršti maišelį blogai, o atsiminti – nepaprastai sunku.
Arba dar: einate iš prekybos centro, nešatės maišą kačių kraiko ir sumanote užsukti į stilingą restoraną (paragauti skanaus plovo). Užeinate, kačių kraiką prie kėdės pasidedate ir laukiate padavėjo. Tik staiga kad pribėgs koks suirzęs dizaineris, kad pradės piktintis! Sumostaguojate rankomis ir dizaineris nubėga, bet nuotaika jau sugadinta, net plovo nebesinori. Pradedate galvoti apie netoleranciją ir mados diktatūrą: neturi, žmogau, stilingos rankinės ir jauskis it stalui penkta koja.
Bet yra toks maišelis ekologiškiems ir spontaniškiems žmonėms. Paprastas, stilingas. Kai maišelio nenaudojate, sukišate jį į beveik stebuklingą kišenėlę ir turite spalvingą kamuoliuką. Galima ir gatvėje su draugais paspardyti. Galima prie raktų prisikabinti ar šiaip kišenėn įsimesti. Yra įvairių spalvų, be to, gamintojai sako, esą maišelio stilius tinka tiek apsipirkinėti, tiek lankyti prabangius restoranus. Kiek šiame teiginyje tiesos, nuspręskite patys, pažiūrėję nuotraukas arba... tiesiog nusipirkę maišelį. Jei nepatiks – gamintojai pažada grąžinti pinigus. Dar jie pasižada perdirbti maišelį, jei jis suplyš ar šiaip nebebus tinkamas naudoti. Jei gaila pinigų – prisisiūkite savąjį medžiaginį maišelį prie rankovės, kaip vaikai pirštines. Bent jau tikrai jo niekada nepamiršite namuose.

Perdirbta mediena, sertifikuota mediena – ieškoma visokių variantų, kurie leistų mėgautis nepamainomu medžio jaukumu ir šiluma, bet kartu išlaikytų švarią sąžinę. Juk niekas nenori būti apkaltintas, kad dailus baldų komplektas esą atkeliavo nelegaliai nukirtus medžius, taip niokojant kokią nors besivystančią šalį.
Niujorke įsikūrusi dizaino studija „Trace“ atrado dar vieną būdą naudoti medieną ir nenusižengti ekologijai. Išskirtinius kūrinius jie gamina iš natūraliai nukritusių medžių, o baldą perkantys žmonės gauna išsamių žinių apie medį, iš kurio pagamintas gaminys (jo stovėjimo vieta, amžius, nuotrauka, nukritimo aplinkybės). Tai kiek primena šeimyninių ryšių mezgimą – pirkėjui žadinamas sąmoningumas, artumas gaminiui, suvokimas, kodėl jį reikia tausoti.
„Trace“ autentiškus baldus gamina pagal senovines technologijas, rankomis, naudodami tik ekologiškas priemones. Siekiama, kad gaminiai ne tik atitarnautų jį įsigijusiam šeimininkui, bet galėtų keliauti iš kartos į kartą. O ar minėjome, kad jie stilingi? Kaip kad ši lova, pagaminta iš raudonojo klevo, išaugusio Hadsono upės pakrantėje, Tivolyje, Niurjorke prieš daugiau nei 150 m.

Vieno komiksų puslapio autorė Julia Wertz piešinėliais pasakoja, ką ji veikia duše: „Valausi dantis. Šlapinuosi. Mėginu prisiminti, kas įvyko vakar naktį. Prisimenu, kas įvyko vakar naktį. Išmokstu susitaikyti su tuo. Skaitau šampūno buteliuko etiketę. Leidžiu kvailus garsus. Duodu įsivaizduojamą interviu. Krapštau nosį...“ Galiausiai komikso herojė išeina iš dušo ir vaikinas jos klausia: „Tu pralindėjai ten tiek laiko ir net nenusiprausei?!“ Deja! Kad ir kaip smagu būtų lindėti duše po šiltomis vandens čiurkšlėmis, vanduo šiais laikais irgi yra pinigai. Švaistyti vandenį lygu švaistyti pinigus. Kaip gaila. Todėl siūlau susirasti kitų vietų turkštis: vietų, kur vanduo nekainuoja. Tai galėtų būti fontanai miesto centre (kol neišvarys policija). Miškų apsupti ir ešeriukų pilni ežerai. Pripučiami baseinai. Ir, žinoma, visos klimato juostos palaima – lietus. Supratome? Turkštis – lietuje. Praustis – duše. Jei gresia pavojus užsisvajoti (taip smarkiai, kad pamirštum vandens kainas), įsigykite dušo laikrodį.
Štai viena kompanija už tris dolerius parduoda smėlio laikrodėlius, kurie tvirtinami duše. Atsukate vandenį, pasukate laikrodį ir stengiatės nusiprausti per penkias minutes. Žinoma, galima tiesiog įsigyti penkių minučių smėlio laikrodį. Arba nugvelbti iš stalo žaidimo „Alias“ rinkinio. Kas dar? Grūdinkimės. Už šaltą vandenį mokama mažiau, be to, sutaupoma energijos, kuri būtų naudojama vandeniui šildyti. Ir, kai yra galimybė, lįskime į dušą ne vieni!


Daugiau informacijos:
www.amconservationgroup.com

Tarkim, pasistatėte ekologišką namą. Dabar gyvenate jame ir esate arčiau gamtos. Pro langą matote, kaip miškas šukuoja debesis, kaip ežere vinguriuoja saulės atspindžiai, kaip darželyje gaivališku dosnumu sėklas barsto usnys ir varnalėšos... Usnys ir varnalėšos jums nepatinka, labiau mėgstate petunijas. Todėl pasiraitojate megztinio rankoves, apsimaunate bulviakasio kelnes ir skubate tvarkyti kiemo. Jei jau namas – ekologiškas, nejaugi tvarkysite sodą, naudodami plastikinius įrankius? Juos ir perdirbti sunku, ir šiaip – nelimpa prie rankų jums, natūralumo mėgėjui. Todėl apsilankykite tinklalapyje, kuris siūlo įvairiausių gaminių jūsų sodui ir namams. Kad džiaugtumėtės ne tik jūs, bet ir namas, ir, aišku, gamta.
Pavyzdžiui, gėlių vazonėliai, pagaminti iš perdirbtų padangų. Jie atrodo gražiau negu galima įsivaizduoti išgirdus žodį „padangos“, mat buvo iškirpti ir susiūti rankomis – kaip skelbia tinklalapis – Vidurio Rytų amatininkų. Itin keistai pasakojama produkto istorija: „Ištisos kartos Vidurio Rytų klajūnų su savimi nešiodavosi rankomis pagamintus vazonus. Dabar vazonai, pagaminti iš senų padangų, yra šios gražios tradicijos tąsa.“ Taip ir įsivaizduoji klajūnų procesiją su nešuliniais gyvuliais ir pelargonijų vazonais rankose. Nei šis, nei tas. Bet vazonėliai tikrai dailūs. O čia – sodininkystės rinkinys. Perdirbto plastiko kibirai, plieniniai įrankiai, rankomis pagamintos medinės lentelės augalų pavadinimams užrašyti... Žodžiu, kapstykis po žemę ir kapstykis.
Kita vertus, nereikia klajūnų istorijos, kad patikėtum gėlių darželio svarba. Kai nuvažiuoju pas senelius, mane stebina, kokios aistros miestelyje verda per „Gražiausio kiemo“ konkursą (taip, toks yra!): „Pažiūrėk, ji prisodino tų didelių krūmų priekyje, tai gerai, kad jie dabar pražydo, užtat prie laiptelių koks šiukšlynas! Ir laimėjo antrą vietą! Negaliu patikėti.“ Galima sakyti, jog sena lietuviška tradicija puoselėti kiemą ir gėlių darželį tebėra gyva. Jei nenorite jos užmiršti – marš į sodą.


Daugiau informacijos:
www.biomelifestyle.com

 Kartą buvau festivalyje su vienu draugu, kuris prie scenos pametė akinius. Kažkas netyčia juos sutrypė ir draugas likusią dieną galėjo džiaugtis akinių nuolauža, kurią jis meiliai vadino „pensnė“.
Viena draugė sykį netyčia atsisėdo ant akinių ir labai susikrimto pamačiusi, jog jie sulūžo. Vėliau paaiškėjo, kad lipni juostelė akinių neklijuoja, taigi draugė susirado žmogų, kuris turėjo Tinkamą Varžtelį. Kita draugė sulaužė akinius būdama pas tėvus. Po to kelias dienas dalijosi vieneriais akiniais su tėčiu – mat jų regėjimo būta panašaus. Socialiniame tinklalapyje draugė skundėsi, jog minėtieji akiniai tėčiui suteikia solidumo, o ji su šiuo aksesuaru atrodo kaip „senas iškrypėlis“. Dar vienas draugas prieš kelionę nusprendė iškeisti akinius į kontaktinius lęšius ir tada... Nesvarbu, mintį supratote. Akiniai lūžta (kaip bebūtų keista, iš pasakojimų atrodo, jog jie dažniau lūžta, negu dūžta, nors yra stikliniai). Juos pataisyti yra sunku – nebent pažįstate žmogų, turintį Tinkamą Varžtelį. Juos įpirkti – brangu (juolab jei ieškote tokių, su kuriais neatrodytumėte it „senas iškrypėlis“). O nelabai ir norisi: su akiniais susigyvenate, jie tampa jūsų stiliaus dalimi, vizitine kortele. Jie prisitaiko prie jūsų veido – arba veidas prisitaiko prie akinių – išryškina skruostikaulius ir akis, paslepia nosies kuprelę. Akinius geriausia būtų pataisyti, bet kaip?
„Pasidaryk pats“ tinklalapyje vienas vyriškis pasidalino gana paprastu būdu, kaip pataisyti akinius. Daugybė padėkų komentaruose signalizuoja, jog šis būdas – ne iš piršto laužtas. Jeigu jums nepavyks – ne bėda. Bet pamėginti verta! Instrukcija, kaip pataisyti akinius „Super easy glasses repair“ – www.instructables.com.