Aš iškepsiu kepinaitį ir išvirsiu virtinaitį. Nors, kaip moteris prie puodų, esu visai nevykusi. Galiu nebent sudaužyti kokį dangtį, sukiotis aplink, apsimesdama, kad padedu, dar moku pjaustyti bulves ir praskaidrinti dieną linksma daina. Dėl šito, žinoma, reikėtų susirūpinti, bet man nė motais, nes kepinių galima ir nusipirkti. „Ekologiški produktai“ parduoda natūralius avižinių dirbsnių sausainius („Pati iškepiau, tikrai, tikrai“), saldžius grybukus („Bobutė padarė, aš jai padėjau... tešlą maišiau“), kvietinių miltų sausainius („Šituos iškepiau, kai tu miegojai, tikrai, čia juk greitai“) ir netgi meduolį („Ir šitą iškepiau pati... Ką sakai? Įjungti orkaitę? Dabar kaip sykis pamiršau, kaip ją reikia įjungti, įsivaizduoji?“). Kai būsiu suaugusi bei rimta, taip ir darysiu. Pirksiu natūralius, ekologiškus kepinius ir pateiksiu kaip savus. Kad būtų įtikinamiau, įsigysiu ir šiek tiek miltų, sumaišysiu su tešla, išsiterliosiu, neva pati kepiau, dirbau. Išpurvinsiu keptuves, visgi pamėginsiu įjungti orkaitę, greičiausiai viskas užsidegs, bet ar kas nors liudija darbą geriau negu svilėsių kvapas?
O jei kada nors užsimanysiu iš tiesų pati iškepti sausainių, įsidėmėsiu natūraliųjų kepinių sudėtį: dribsniai (galima spėti, kad natūralūs), moliūgų sėklos, razinos visokios, žodžiu, dalykėliai, kuriuos galima tiek nusipirkti, tiek užsiauginti. Be kita ko, keletas šių kepinių yra įtraukti į „Kulinarijos paveldo fondą“, taigi tinka ir svečiams iš užsienio, ir giminėms miestiečiams, ir į kokią Airiją supakavus nusiųsti.