Tapk Ekologija.lt bendruomenės nariu - Registruokis
Naujienos Ekoraštis Draugai Galerija Info
2012-05-17 11:53:06
Orą labiausiai teršia Pietų vėjai

Žmogui pavojingiausios yra smulkiausios atmosferoje pakibusios dalelės. Apie tai ir apie atmosferos aerozolius, darančius daug įtakos klimato kaitai ir oro taršai, kalbamės su Vilniaus fizinių ir technologijos mokslo centro mokslininku Vidmantu Ulevičiumi. Jo ir kolegų darbas apie atmosferos aerozolio daleles apdovanotas Lietuvos mokslo premija.

Kas yra aerozoliai?

Atmosferos aerozolis yra ore kabančios kietosios ir skystosios dalelės. Lietuvoje labai daug kalbama tik apie kietąsias daleles, esą tik jos teršia orą. Atmosferos aerozoliai dažnai klaidingai siejami su oro gaiviklių, plaukų lako, plaukų putų balionėliais. Žinoma, jie irgi išpurškia aerozolio daleles, tačiau tos dalelės dar skirstomos į kietas, minkštas ir skystas. Viename kubiniame centimetre jų yra ne mažiau negu keletas šimtų.

Kaip toli skrenda tos dalelės?

Aerozolio dalelės, kurių skersmuo 100-300 nanometrų, gali apkeliauti Žemės rutulį ir sugrįžti į tą pačią vietą.

Minėjote, kad mes Lietuvoje gyvename pakankamai neužterštai. Oro pernašas fiksuojančios stotys išdėstytos skirtingose Lietuvos vietose. Jų duomenys naudojami tyrimams, tačiau iš kur gyventojams sužinoti, ką ir iš kur atpūtė vėjas?

Oro masių judėjimo trajektorijos yra apskaičiuojamos naudojant modelius (pvz. HYSPLIT). Jos gali nesutapti su vėjo kryptimi. Dažniausiai labiausiai užterštos oro masės yra atnešamos pučiant Pietų vėjui. Aerozolio dalelės susidaro atmosferoje, pavyzdžiui, veikiant Saulės spinduliuotei. Tai – fotocheminiai procesai, per juos iš garų ir dujų susidaro dalelės. Įvairūs gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, nuo žemės pakeltos dulkės taip pat yra aerozolio dalelių šaltinis. Būna, kad dulkės iš Sacharos taip pat pasiekia Europą. Dalelių šaltinis gali būti ir vandenynai bei jūros. Juose dalelės susidaro dėl bangų mūšos, dujų burbulų sprogimo. Aerozolio dalelės gali būti ir žiedadulkės. Visiems žinoma, kad jos sukelia alergiją. Aišku, dalelės susidaro ir dėl didelio srauto automobilių išmetamųjų dujų. Jos taip pat teršia orą.

Ar Lietuvoje buvo toks atvejis, kai, kur nors atsitikus nelaimei, pavyzdžiui, išsiveržus vulkanui Islandijoje, pas mus padidėtų dalelių koncentracija?

Toks atvejis buvo pastebėtas pernai vasarą, būtent Islandijoje išsiveržus ugnikalniui. Ugnikalniai išmeta į atmosferą dviejų tipų aerozolio daleles: tai – pirminės didelės dalelės, kurios išmetamos tiesiai iš ugnikalnio kraterio, ir antrinės – mažos, jos susidaro iš garų ir dujų. Tuomet aerozolio dalelių skaitmeninės koncentracijos padidėjimą išmatavome Preilos stotyje ir Vilniuje. Buvo padidėjusi juodosios anglies bei sieros junginių koncentracija aerozoliuose.

Pas mus niekaip nesusitvarkoma su žolės padegėjais. Jūs teigiate, kad žolės deginimas užteršia net kelias valstybes. Ar tai reiškia, kad ir Lietuva kenčia nuo kaimyninių šalių žolės degintojų?

Mes savo moksliniais straipsniais įrodėme, kad žolės deginimas pietinėje Rusijoje ir Ukrainoje daro įtaką oro taršai aerozolio dalelėmis ir Lietuvoje. Oras užteršiamas juodąja anglimi ir organiniais junginiais. Šiems tyrimams naudojome palydovų informaciją, ją apibendrinome. Oro teršalai, esant tam tikroms oro masių judėjimo trajektorijoms, gali būti pernešami didžiuliais atstumais. Europos Komisija atkreipė į mūsų straipsnius dėmesį ir savo naujienlaiškyje atspausdino informaciją apie mūsų tyrimus. Tačiau, lyginant su kitais kraštais, mes gyvename pakankamai neužterštoje erdvėje. Pavyzdžiui, kokiame nors Europos didmiestyje bendra dalelių koncentracija yra 20 tūkstančių dalelių kubiniame centimetre, o mūsų stotyje Preiloje – tik apie tris tūkstančius.

Nuo ko priklauso pasaulinis atšilimas?

 Nuo šiltnamio dujų – anglies dvideginio, metano. Tačiau didžioji aerozolių dalelių dalis veikia priešinga kryptimi: jos vėsina. Toks aerozolis kaip juodoji anglis absorbuoja saulės spinduliuotę ir šildo. Todėl prognozuojant, kiek laipsnių ateityje pakils temperatūra, sunkiausia įvertinti aerozolių įtaką.


2012-05-02 09:44:26
Klimato kaita – išbandymas medžiams

Jau senokai kalbama apie klimato atšilimą, jo priežastis ir pasekmes. Tikriausiai mes nei dabar, nei dar kurį laiką to didelio atšilimo nepajusim. Vidutinė metų temperatūra išliks bent jau artima daugiametei. Bet ir dabar jaučiame, kad klimatas kinta. O pasekmės jau rimtos – Lietuvoje gausėja medžius puolančių kenkėjų.

Nebūdingi reiškiniai vis dažnesni

VDU Kauno botanikos sodo Augalų patologijos mokslo sektoriaus mokslo darbuotoja Vilija Snieškienė sako, kad mes gyvename vidutinio klimato juostoje, t.y. mūsų klimatas turėtų atitikti tą pavadinimą – vidutiniškai šiltos vasaros, vidutiniškai šaltos žiemos, vėsūs ir drėgni pavasariai ir rudenys. Kas kelinti metai pasitaiko labai šaltų žiemų ar karštų vasarų, retkarčiais kyla audros ar vėtros. Tačiau jau kelerius metus šie reiškiniai, kurie būdavo nebūdingi ir mūsų krašte pasitaikydavo tik retkarčiais, tampa vis dažnesni.

„Jau kelintą vasarą iš eilės gyvename vos ne atogrąžų sąlygomis (drėgna ir labai šilta), daug vėtrų, audrų. Klimatologai teigia, kad mes labiau pajusim ne bendrą klimato atšilimą, o tokį jo pasikeitimą, kai iki šiol buvusiuose ramiuose kraštuose dažnai bus stebimi įvairūs ekstremalūs orų reiškiniai. Tai, aišku, turės vis didesnės įtakos ir gyvajai gamtai, įskaitant augalus bei su jais susijusius organizmus. Klimatas augalus veikia dvejopai: tiesiogiai ir netiesiogiai. Pirmiausia – tiesiogiai, ir tai lengviausiai pastebime: po didelių šalčių dalis augalų iššąla arba apšąla; vėtros išlaužo medžius, kruša sukapoja lapus ir panašiai“, – pasakoja mokslo darbuotoja.

Plinta invazinės rūšys

Pasak mokslininkės, dėl klimato pokyčių augalai kenčia ir išplitus naujiems ar ilgai buvusiems nepavojingais ligų sukėlėjams ar kenkėjams. Yra net specialus terminas – invazinės rūšys: tai nevietinės rūšys, kurių įsikūrimas ekosistemose turi žalingą ekologinį, ekonominį poveikį ar kenkia žmonių sveikatai. Mokslininkės teigimu, yra ir invazinių augalų rūšių, kurios įsiskverbdamos į natūralias augavietes išstumia vietinius augalus ir labai agresyviai plinta. Lietuvoje kol kas geriausiai žinomas invazinis augalas, kurį reikia visokiomis priemonėmis naikinti – Sosnovskio barštis. Yra invazinių organizmų, kuriuos pastebėti nėra lengva, bet jų veikla labai greit tampa pastebima ir dažnai labai žalinga.

Pasak V. Snieškienės, per pastaruosius 5 – 7 metus ne tik augalų apsauga užsiimantys specialistai, bet ir nelabai besidomintys gamta miestiečiai pastebėjo nuo vasaros vidurio ruduojančius paprastuosius kaštonus, džiūstančius uosius, soduose mirštančius medžius. Dažniausiai dėl to kalti invaziniai patogenai (ligas sukeliantys grybai ir bakterijos) ir kenkėjai.

„2002 m. pirmą kartą Lietuvoje pajūryje, Smiltynėje, buvo pastebėtos keršosios kaštoninės kandelės (Cameraria ohridella). Maždaug porą metų šios kandelės dar neplito, bet vėliau sparčiai „užėmė” visą Lietuvos teritoriją ir perėjo į Latviją. Pastaraisiais metais daug gamtos mylėtojų susirūpinę kaštonais ir ragina ieškoti būdų, kaip juos išgelbėti. Vakarų Europoje, kur kandelė išplito gerokai anksčiau, buvo bandomi įvairūs kovos su šiuo kenkėju būdai. Ir kol kas nesurasta efektyvaus. Mažiau pažeidžiami tie medžiai, iš kurių pomedžių nuolat šalinami nukritę lapai, kuriuose yra kandelių lėliukės”, – teigia specialistė.

Anot mokslininkės, šiek tiek vėliau, 2004 metais, mūsų kaštonus apniko ir invazinė liga – miltligė, kurios sukėlėjas – grybas kaštoninė uncinulė (Erysiphe flexuosa). Jos požymiai, kaip ir kitų augalų miltligių, lengvai pastebimi – tai balkšvas apnašas ant lapų. Tik šis ligos sukėlėjas kaštonams kenkia mažiau nei kitos miltligės įvairiems augalams, kai daug tankesniu apnašu aptraukiami lapai, pumpurai ir jauni ūgliais ir taip deformuojami.

Ligų tik daugėja

2005 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo aptikta vaismedžių bakterinė degligė, kurios sukėlėja – bakterija Erwinia amylovora. Ji sukelia daugelio erškėtinių šeimai priklausančių medžių (obelų, kriaušių, svarainių, gudobelių, šermukšnių ir kt.) pavojingą ligą. „Pirmieji ligos požymiai pastebimi pavasarį vaismedžiams žydint: žiedai vysta, juoduoja, taip pat juoduoja, sukasi ir džiūsta lapai, bet nenukrenta, o lieka ant ūglių viršūnių”, – sako V. Snieškienė.

Gerą dešimtmetį Centrinėje ir Šiaurės Europoje stebimi nykstantys uosiai. Ir, pasak mokslo darbuotojos, Lietuvoje yra ne tik atskirų išdžiūvusių medžių, bet ištisų uosynų. Priežastis – grybas Chalara fraxinea, kurio sukeltos ligos požymiai – ūglių džiūvimas, žievės nekrozė, vystantys ir džiūstantys lapai. Dabar sunku rasti sveiką paprastąjį uosį su normalia, neišretėjusia laja. Tikriausiai grybas Chalara fraxinea nėra vienintelė uosių nykimo priežastis: prisideda ir kitų parazitinių grybų veikla, ir besikeičiančios klimato sąlygos.

„Pastaruosius 3 – 4 metus Lietuvoje buvo stebimi plintant vienos genties grybai, daugelio įvairių augalų pavojingų ligų sukėlėjai. Tai fitoftoros (Phytophthora spp.). Ilgą laiką labiausiai buvo žinoma bulvinė fitoftora (P. infestans), sukelianti bulvių ir kitų bulvinių šeimos augalų marą. Nuo XIX a. vidurio, kai ši liga buvo pastebėta ir ėmė sparčiai plisti, rasta gana efektyvių kovos su ja priemonių. Tačiau tos pačios genties naujai plintančios rūšys, kurių per pastaruosius 30 – 40 metų atsiranda vis naujų, kelia daug nerimo įvairių augalų augintojams“, – pasakoja V. Snieškienė.

Plisti naujoms ligoms ir kenkėjams kelis metus buvo tikrai geros klimato sąlygos: vasaros šiltos ir drėgnos, ilgi šalti pavasariai, gana dažni stiprūs vėjai. Audros ir vėtros išjudina medžius, nutrūkinėja smulkios šaknelės – mūsų klimato sąlygomis augantiems augalams tai vis stresai, o jiems kenkiantiems organizmams – tinkamos sąlygos. Ir žmogaus veikla prisideda prie spartaus ne tik naudingų, bet ir žalingų organizmų plitimo: vykstant intensyviai prekybai augalais su užsienio šalimis, kartu įsivežami ir ligų sukėlėjai. Natūralus jų plitimas būtų daug lėtesnis. Mokslininkės teigimu, „tokie kenkėjai kaip keršoji kaštoninė kandelė patys pasinaudoja įvairiomis transporto priemonėmis ir pirmiausia išplinta palei kelius. Dar šioms ligoms ir kenkėjams būdinga tai, kad jie užima labai dideles teritorijas, paplinta šalyse, kur klimato sąlygos gana skirtingos“.


2012-05-02 09:40:27
Lietuvoje deginama žolė teršia visą žemyną

Ilgai lauktas pavasaris atneša ir pavojų – vėjui sklaidant dulkes gatvėse, didėja kietųjų dalelių koncentracija ore. O netrukus laukia dar didesnis pavojus – žmonės pradės deginti pernykštę žolę, tad nuo dūmų virš mūsų galvų pakibs aerozolio dalelės. Mokslininkai teigia, kad atmosferos aerozolis – tai ore esančios kietosios ir skystosios dalelės. Viename kubiniame centimetre jų yra ne mažiau negu keli šimtai. Aerozolio dalelės susidaro atmosferoje, veikiant saulės spinduliuotei, deginant dujas, leidžiant garus.

Visame pasaulyje vykstant įvairiems reiškiniams, aerozolio dalelės visaip transformuojasi. Pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimai, gaisrai, nuo žemės pakeltos dulkės irgi gali būti dalelių dauginimosi šaltinis. Tačiau atėjus pavasariui, vienas iš daugiausiai teršiančių orą veiksmų – neatsakingų žmonių deginama žolė. Nepaisant draudimų ir įvairiausių dydžių baudų, žmonės vis viena puola deginti pernykštę žolę, meldus, nendres, išdžiūvusius krūmus. Apie 70 procentų visų pievų gaisrų žolė deginama sąmoningai.

Gaisro metu į atmosferą išmetama dešimtys tonų anglies ir kitų pavojingų cheminių medžiagų, kenkiančių gamtai ir žmogaus sveikatai. Fizinių ir technologijos mokslų centro mokslininkai tirdami nustatė, kad žolės deginimas Ukrainoje, Rusijoje ar Lietuvoje užteršia žemyną juodąja anglimi ir organiniais junginiais. Degant žolei degimo temperatūra yra neaukšta, tačiau būtent dėl to, pasak mokslininkų, išsiskiria daugiau aerozolio dalelių. Kai didelių dalelių koncentracija gausi, jos irgi pavojingos, tačiau mažos nanodalelės – pavojingesnės. Mokslininkai teigia, kad smulkiausios kelių nanometrų dalelės, patekusios į kvėpavimo takus, gali per ląstelių membranas įsiskverbti tiesiai į kraujotakos sistemą. Žmogus kosti, dūsta, gali netekti sąmonės.

Be to, gaisro metu uždūmijama aplinka, mažėja matomumas, kyla pavojus eismo saugumui. Žolės deginimas kenkia ne tik atmosferai, žmogaus sveikatai, bet ir augmenijai, gyvūnijai, žemės ūkiui. Gaisro metu dirvos paviršiuje temperatūra gali pakilti per 400 laipsnių, 3 cm gylyje ji gali siekti apie 25, 7 cm – apie 17 laipsnių. Tokia temperatūra kenkia gyvūnams, gaminantiems puvinį. Sunaikinus puvinio sluoksnį, dirvai reikės daugiau trąšų, ji bus sunkiau įdirbama, neatspari erozijai ir sausroms, vadinasi, blogiau sugers ir laikys drėgmės perteklių. Šie ir kiti veiksniai vienaip ar kitaip veiks klimatą. Todėl žmonės, to nežinodami ar tiesiog nenorėdami suprasti ir eidami lengviausiu keliu, kenkia patys sau.

Deginant žolę, liepsnose žūsta pievose gyvenantys vabzdžiai, sudega paukščiai, ugnis sunaikina daugybę bestuburių gyvūnų, kurie reikalingi dirvožemiui gerinti.

Žolės padegėjai teisinasi, neva ugnis pagerina dirvožemį, jį atnaujina, patręšia. Tačiau mokslininkai įrodė, kad toks būdas labiau kenksmingas, nes piktžolių šaknys yra gana giliai ir po gaisro jos dažniausiai išlieka. „Net ir vienkartinis išdeginimas sumažina dirvos derlingumą 5-8 procentais , po tokio gaisro turi praeiti keleri metai, kol žemė duoda tokį pat derlių, kaip prieš gaisrą,“ – tikina mokslininkai.

Žolės degintojų gretų nesumažina baudos nuo 50 iki 400 litų. Nors pareigūnai ir gelbėtojai dirba surėmę pečius, tačiau sugauti žolės degintoją ne taip paprasta.


2012-05-02 09:35:57
Kaip pasigaminti saulės kolektorių?

Lietuvos žmonės keiksnoja šilumos sąskaitas už vasarį: daugeliui gyventojų teks sumokėti keturženkles sumas už šildymą. Ir dėl to, kad vasaris buvo pats šalčiausias, ir dėl to, kad vėl augo šildymo kainos. Todėl esame priversti sukti galvas, kaip taupyti. Bandymai atsijungti nuo bendro daugiabučio šildymo dažnai baigiasi nesėkmingai. Žmonės žino ir apie alternatyviosios energetikos šaltinius – biokuro, vėjo jėgaines, saulės kolektorius, tačiau šios naujovės sunkiai skinasi kelią. Gal kiek paprasčiau įsirengti saulės kolektorių, nes jį nagingesnis žmogus gali pasigaminti ir pats. Apie vieną tokį ir papasakosime.

Atėjus pavasariui ir daugėjant saulėtų dienų Panevėžio rajono gyventojas ponas Valentinas sulaukia ir smalsuolių, norinčių sužinoti, kaip pasigaminti saulės kolektorių. Mat jau antri metai ant jo namo stogo puikuojasi šitoks prietaisas. Įdiegti tokią naujovę žmogų paskatino vis didėjančios elektros energijos kainos.

Namų sąlygomis pasigaminti saulės kolektorių kainuoja apie 200 litų. Žinoma, saulės kolektorių galima įsigyti ir iš parduotuvės, tik jis kainuos kelis kartus daugiau. Todėl ponas Valentinas sako, kad pasigaminti saulės kolektorių paprasta, tik reikia apsišarvuoti kantrybe.

„Ant medžio drožlių plokštės reikia pakloti skardą, nudažyti juodai, ant skardos pritvirtinti juodą plastikinę žarną. Tarp skardos ir plokštės reikia padėti kokios nors šilumai nelaidžios medžiagos, pavyzdžiui, akmens vatos, porolono. Žarną apdengti stiklu. Stiklą uždėti ant viršaus ir medsraigčiais pritvirtinti prie plokštės,“ – pataria ponas Valentinas.

Pagamintą saulės kolektorių dar reikia sujungti su vandens rezervuaru. Tam tikslui reikės plastikinių vamzdžių. Jeigu saulės kolektorius bus žemiau, o rezervuaras aukščiau – vanduo cirkuliuos savaime. Tokį kolektorių galima jungti prie šilumokaičio, tekėdamas šilumokaičio „gyvatuku“, karštas saulės kolektoriaus vanduo šildys vandentiekio vandenį.

Išradingasis Panevėžio rajono gyventojas sako sutaupantis kelis šimtus litų už karštą vandenį. „Ir prausiamės tiek, kiek norime,“ – tikina vyriškis. Saulės kolektorius intensyviausiai veikia nuo balandžio iki spalio.

Dar vienas saulės kolektoriaus „išradėjas“ – žurnalistas, savamokslis inžinierius Petras Dargis. Savo sodyboje Šilalės rajone jis sukonstravo saulės kolektorių maistui gaminti. Pastarasis vadinamas paraboliniu, nes, sulenkus skardą į parabolę, saulės spinduliai susikoncentruoja viename taške. Tame taške bet koks tamsus daiktas labai greitai įkaista. „Kad būtų patogiau naudoti, sulenktą skardą galima įstatyti į kokią nors dėžę. Toks kolektorius atstoja viryklę, tik turi vieną minusą. Skirtingai nuo plokščiųjų kolektorių jis veiks tik saulėtą dieną lauke,“ – sako P. Dargis.


2012-04-29 11:20:34
Vėjo jėgainės sukasi, tačiau žadėtos paramos nėra

Europos Komisijos Eurobarometro tyrimų duomenimis, 40 procentų Lietuvos piliečių mano, kad atsinaujinantiems energijos šaltiniams turi būti teikiamas prioritetas. Vienas iš Europos Sąjungoje veikiančios strategijos „Europa 2020“ tikslų – iki 2020 metų 20 procentų sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir 20 procentų padidinti atsinaujinančių išteklių dalį energetikoje. Dėl kylančių elektros energijos kainų Lietuvoje šie siekiai tampa vis aktualesni.

Todėl neatsitiktinai vėjo jėgainių savininkai kreipėsi į Europos komisiją prašydami išaiškinti, ar teisūs juos skriaudžiantys Lietuvos valdininkai. Žaliąja energetika susidomėję verslininkai skundžiasi, kad juos į kampą spraudžia nacionalinė mokėjimo agentūra. Jos atstovai esą nieko nepaaiškindami nutraukia paramos teikimo sutartis ir mažų elektrinių statytojams nemoka Europos sąjungos skirtų pinigų.

Šiuo metu Lietuvoje yra per trisdešimt žaliąja energetika susidomėjusių verslininkų, kurie su Nacionaline mokėjimų agentūra yra pasirašę paramos gavimo sutartis. Dalis jų projektus įgyvendino ir gamina elektros energiją, tačiau žadėtų pinigų nesulaukia. Biržų rajono ūkininkas Kęstutis Armonas sako, kad jau balandžio 20 d. reikia grąžinti dalį paskolos – 250 tūkstančių litų. „Pagal sutartį su nacionaline mokėjimo agentūra, tuos pinigus jau turėjau iš jų gauti, tačiau iki šiol jų nėra. Kaip reikės gražinti paskolą?“.

Ūkininkas sako iki šiol iš agentūros neišgirdęs įtikinamų argumentų, kodėl jiems nemokami pinigai. Prieš keletą metų Žemės ūkio ministerija jau buvo atmetusi visus paramos prašymus vėjo, saulės ir hidroenergetikos projektams, tačiau šis sprendimas pačius valdininkus įsuko į teismų karuselę. Pagaliau teismus jie pralaimėjo. Teismas agentūrai nurodė iš naujo įvertinti paraiškas. Birželį agentūroje pasirašyta keliasdešimt sutarčių, jų suma siekia apie 40 milijonų litų. Tačiau kažkodėl reikalai nejuda iš vietos. Pasak saulės elektrinės atstovo Audriaus Vaičiūno, vėl reikės minti teismų slenkstį, jeigu iš naujo pateiktas mokėjimo prašymas nebus vertinamas ir pinigai nebus mokami.

Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovai teigia, kad jų atsisakymas mokėti paramą – pagrįstas, esą tie projektai pretenduoja gauti dvigubą europinę paramą. Pasak NMA Teisės departamento atstovavimo skyriaus vyresniosios specialistės Rasos Račkytės, paramos gavėjai iš valstybės gauna lengvatinį tarifą elektros energijos supirkimo kainai, todėl yra manoma, kad tai – dvigubas finansavimas.

Jėgainių savininkus užstoja Verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas. „Mes kreipėmės į Europos Komisiją, kad būtų atsakyta į vieną klausimą: ar šiuo konkrečiu atveju konkretūs pareiškėjai patenka į dvigubo finansavimo apribojimus?“. Europos Komisijos išvadų verslininkai tikisi po poros mėnesių. Ar pasikeis padėtis jas gavus, neaišku.

Nacionalinė mokėjimo agentūra šiuo metu vertina ir kitų pareiškėjų prašymus, tačiau kol kas neatsako, ar jų pareiškėjams pinigai bus skirti.


2012-04-29 11:16:11
Orą Lietuvoje labiausiai teršia kietosios dalelės

Nuo 2003 m. mūsų šalyje atliekami automatiniai oro kokybės tyrimai. Tai leidžia stebėti oro parametrus realiu laiku, atlikti jų išsamią analizę, keistis gautais duomenimis su kitomis Europos šalimis bei vertinti tolimąsias pernašas. Ypač didelę įtaką oro taršai turi meteorologinės sąlygos: drėgmė, vėjas ir temperatūra.

Anot Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotojos Zitos Šilienės, Lietuvai, kaip ir visai Europai, aktualiausia kietųjų dalelių KD10 tarša. Kitų taršos medžiagų – sieros ar azoto dioksido, anglies monoksido – leistinas perviršis mūsų šalyje fiksuojamas retai arba iš viso nefiksuojamas, kai tuo tarpu kai kurios Europos šalys šios problemos vis dar neišvengia.

2011 m. oro kokybės tyrimų duomenimis, daugelis nustatytų rodiklių (vidutinė metinė teršalų koncentracija, maksimali 1 val. koncentracija, leistinas viršijimų skaičius) aplinkos oro kokybei vertinti neviršijo normų. Tačiau, kaip ir kiekvienais metais, visose oro kokybės tyrimų stotyse atskiromis dienomis ar periodais kietųjų dalelių KD10 vidutinė paros koncentracija viršijo ribinę vertę (50 mg/m3). Vis dėlto išanalizavus visų metų rezultatus nustatyta, kad, palyginti su 2010 m., oro užterštumas kietosiomis dalelėmis sumažėjo: pagal teisės aktų reikalavimus vidutinė paros KD10 koncentracija neturi viršyti ribinės vertės daugiau kaip 35 dienas per metus. Pernai nė vienoje oro kokybės tyrimų stotyje šis kriterijus nebuvo viršytas.

Šiltojo sezono metu, kaip ir ankstesniais metais, 2011-aisiais m. kartais buvo pastebėta padidinta ozono koncentracija. Maksimali ozono 8 val. koncentracija viršijo ilgalaikius tikslus atitinkančią vertę (120 µg/m3), tačiau niekur nebuvo viršyta nuo 2010 m. įsigaliojanti siektina vertė (120 µg/m3 neturi būti viršyta daugiau kaip 25 dienas per metus, imant trejų metų vidurkį).

Anot Z.Šilienės, naujausieji duomenys rodo, kad per 2012-ųjų m. pirmus mėnesius fiksuota panaši tarša, kaip ir pernai per tą patį laikotarpį. Nors šylant orams žolės deginimo atvejų registruojama vis daugiau, dar galime džiaugtis, kad kol kas nėra padidėjusios taršos koncentracijos atmosferoje. Vis dėlto specialistė įspėja, kad tai – pavojinga tarša: rudenį panašių bėdų sulaukiama ir iš bulvienojų ar lapų degintojų.

Aišku, galima tikėtis, kad lietus ir vėjas išsklaidys taršą, vis dėlto oro kokybė didžia dalimi priklauso nuo aplinkai draugiškos žmogaus veiklos: kuo mažiau teršime, tuo švaresniu oru kvėpuosime. Žaliosios technologijos ir gamtosauginis požiūris į kasdienius dalykus pasaulį daro ne tik gražesnį, bet ir sveikesnį.


2012-04-27 10:39:36
Aplinkosaugininkas išgelbėjo pelėdą

Biržų rajono Kirkilų kaimo žmonės kirsdami krūmus pamatė neįprastą vaizdą. Vienoje iš Kirkilų ežerėlių salų augančiame medyje kabojo įstrigusi pelėda. Žmonės skubiai apie tai pranešė Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūrai. Nuvykęs į nurodytą vietą agentūros specialistas Artūras Griška ėmė ieškoti „pasikabinusio“ paukščio.

„Ieškojimą palengvino tai, kad salose medžiai buvo gana reti ir be lapų – juk žiema. Netrukus vienoje iš salų buvo pastebėta ore kabanti pelėda. Tik priėjus per porą dešimčių metrų paaiškėjo, kodėl tokia nenatūrali pelėdos būsena. Pelėdos vienas sparnas buvo apsivyniojęs žvejybiniu valu, o kitas valo galas buvo apsiraizgęs ant juodalksnio šakos. Į spąstus pakliuvęs paukštis kabojo maždaug 6 m aukštyje virš kranto linijos. Atsivežtų kopėčių aukščio neužteko paukščiui išlaisvinti. Teko susirasti ilgą šaką, kuria, pasilipus ant kopėčių, buvo pasiektas valas, į kurį buvo įsipainiojusi pelėda. Apvyniojus jį apie pagalį valas buvo nutrauktas“, – pasakoja A. Griška.

Pasak specialisto, reikėjo saugoti, kad pelėda nenuskristų su laisvuoju valo galu, nes tada ji vėl galėtų kur nors įsipainioti. Specialistas turėjo dirbti labai krupščiai ir atidžiai. A. Griškos teigimu, kai paukštis jau buvo jo rankose, buvo galima nuvynioti valą nuo jo sparno. Nuvyniojus pelėda buvo apžiūrėta, ar nėra kitų sužalojimų, ir jų neradus buvo paleista. Tačiau paukštis nuskrido tik kelias dešimtis metrų ir nusileido ant ežerėlio ledo. Tada ją puolė pilkųjų varnų pulkelis. „Pelėda buvo labai pavargusi ir netekusi jėgų, todėl jai kilo antras pavojus. Paukštį galėjo pradėti „doroti“ kiti plėšrūs paukščiai. Teko pelėdą apginti nuo plėšrūnių, kol atsigavusi pati nenuskrido į pakrantės krūmynus“, – sako aplinkosaugininkas.

Kaip pelėda galėjo pakliūti į tokius spąstus? Rokiškio aplinkos agentūros specialistas A. Griška sako, kad tai žvejų aplaidumo pasekmė. Taip atsitinka todėl, kad žvejodami jie kartais pamiršta susirinkti savo įrankius. „Pelėda galėjo gaudydama peles netyčia krūmuose užkliudyti paliktą valą ir pateko į jo spąstus. Paukštis tikriausiai iškabojo apie dvi valandas, nes jeigu būtų ilgiau kabėjęs, būtų mirtinai sušalęs“, – pasakoja A. Griška. Beveik kiekvienais metais aplinkosaugininkams tenka gelbėti įvairius gyvūnus.

 Beveik kasmet į spąstus patenka neatsargios pelėdos. A. Griška pasakoja, kad kartą yra tekę gelbėti mažus pelėdžiukus, kurie negalėjo išskristi iš lizdo. Jauniklių kojos buvo įsiraizgiusios į vielą, kuri į lizdą pateko su tėvų atneštu maistu. Pasak specialisto, į pelėdžiukų kojas viela buvo net įaugusi, todėl jiems prireikė veterinarijos specialistų pagalbos. Deja, vienam jaunikliui buvo amputuotos abi kojos, kitam – vienos kojos keli pirštai. Išgyveno tik mažiau sužalotas paukštis.

2012-04-27 10:34:45
Atliekas rūšiuoja vos dešimtadalis gyventojų

Žali, geltoni ir mėlyni konteineriai šalia daugiabučių dar nereiškia, kad jų turinys atitinka paskirtį. Vadinasi, gyventojai nepakankamai rūšiuoja atliekas, tai rodo ir statistika. Lietuva pagal valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą Europos Sąjungai įsipareigojo mažinti biologiškai skaidžių atliekų šalinimą sąvartynuose. Iki 2013 metų sąvartynuose jų turi atsirasti perpus mažiau negu 2000-aisiais, o nuo 2020-ųjų – dar 35 procentais mažiau.

„Šiuo metu 90 procentų biologiškai skaidžių atliekų keliauja į sąvartynus, o tik 10 procentų perdirbama. Rinkti šias atliekas į bendrą konteinerį labai brangu, todėl privalome skatinti gyventojus rūšiuoti atliekas“, – sako J. Šimėnas.

Šioje vietoje dar nesusivokiantiems, kodėl reikia rūšiuoti atliekas, privalu paaiškinti, kad biologiškai skaidžioms komunalinėms atliekoms priskiriamos virtuvės ir žaliosios sodų bei parkų atliekos. Tiek vienos, tiek kitos gamtoje suyra greitai. Biologiškai skaidžioms atliekoms dar galima priskirti ir kartono, popieriaus, medienos, odos, audinių iš gamtinio pluošto atliekas. Tik šios gamtoje yra lėčiau. Biologiškai skaidžioms atliekoms patekus į sąvartyną didelė dalis atliekų netenka sąlyčio su oru, tačiau veikiamos drėgmės bakterijos skyla toliau. Šis procesas vadinamas anaerobiniu procesu. Jo metu susidaro nemažai degių metano dujų. Patekusios į atmosferą jos stiprina šiltnamio efektą.

Plastmasė, stiklas, plastikas, kitos medžiagos, kurias galima perdirbti į vėl naudojamus produktus, pilamos kartu su biologiškai skaidžiomis atliekomis, taip pat teršia gamtą. Žinoma, šiuolaikiniai sąvartynai įrengiami turi gerą hidroizoliaciją, neleidžiančią pavojingoms medžiagoms patekti į gruntinius vandenis. Sąvartyno dujų surinkimo ir jų panaudojimo sistema iš dalies sulaiko ir metano dujas.

Pasak specialistų, geriausias būdas mažinti biologiškai skaidžių atliekų patekimą į sąvartyną – kuo geresnis gyventojų atliekų rūšiavimas arba atliekų apdorojimas kompostuojant bei anaerobiškai pūdant. Anaerobinio pūdymo metu susidariusios dujos galėtų būti naudojamos kaip atsinaujinantis energijos šaltinis šilumai ir elektrai gaminti.

Visiškai išvengti atliekų patekimo į sąvartyną galima tik deginant mišrias komunalines atliekas prieš tai nenaudojant mechaninio – biologinio apdorojimo. Daugelyje pasaulio šalių veikiantys deginimo įrenginiai naudoja modernią dūmų valymo techniką, todėl atliekų deginimas aplinkos oro užterštumui neturi įtakos.

Lietuva suskirstyta į dešimt atliekų tvarkymo regionų. Pasak Kauno technologijos universiteto ekspertų, norint, kad nuo 2010 iki 2013 metų į sąvartynus pakliūtų ne daugiau 75 procentai biologiškai skaidžių atliekų, lyginant su 2010-aisiais, pakanka atskirai surinkti ir apdoroti 22 procentus bendro jų kiekio. Tai nėra neįmanoma misija, nes žaliosioms ir biologiškai skaidžioms atliekoms turi būti įrengiamos specialios aikštelės, kuriose atliekos būtų pūdomos ir kompostuojamos. Tačiau nuo 2013 metų pagriežtėjus reikalavimams būtina pradėti statyti deginimo įrenginius, kuriose būtų naikinama biologiškai skaidi dalis. Kiekvienam regionui statyti atliekų deginimo įrenginius būtų per brangu, todėl juos siūloma statyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose: juose būtų deginamos ne tik šių, bet ir kaimyninių apskričių komunalinės atliekos.

Pavasarį Seimas patobulino atliekų įstatymą priėmęs pataisas, numatančias, kad teršėjas – gamintojas, kaupėjas – už atliekų tvarkymą irgi mokėtų. „Įmonėms tai pirmas signalas labai atidžiai galvoti, kokias medžiagas naudoja gamindamos produktą. Jei bus naudojamos sunkiai perdirbamos arba visai neperdirbamos medžiagos, laukia dideli mokesčiai“, – teigia Seimo narys Andrius Burba. Tačiau daugelis gyventojų moka ne už išvežamų šiukšlių kiekį: mokesčiai imami nuo būsto ploto.

Aplinkos ministerijos duomenimis, dabar atliekas rūšiuoja vos dešimtadalis gyventojų, o kai visos atliekos verčiamos į vieną katilą, per anksti kalbėti apie tobulą atliekų rūšiavimą. Šias pataisas skubėta priimti, nes priešingu atveju grėstų Europos Sąjungos baudos. Ne veltui praėjus pusmečiui po jų priėmimo J.Šimėnas konstatuoja, kad atliekų tvarkymas Lietuvoje į priekį nepajudėjo nė per žingsnį.


2012-04-23 14:45:48
Kuršių nerijos smėliai: pusiausvyros paieškos

Kuršių nerija nestokoja mokslininkų ir visuomenės dėmesio. Tai ne tik egzotiško grožio sklidinas Lietuvos kampelis, bet ir gamtosauginiu požiūriu problemiškas kraštovaizdis. Dr. Regina Morkūnaitė teigia, kad eoliniai smėliai pasižymi itin dideliu neatsparumu vėjams, tad vykstant pustymui ir smėlio suklojimui formuojasi įvairios reljefo formos. Smėlingame kraštovaizdyje nuolat vyksta kaita, kurią veikia ir gausūs Nerijos lankytojai.

Kova dėl išlikimo

„Kyla problemos, kiek ir kaip saugoti judrius smėlius, kad išlaikytume kraštovaizdžio unikalumą ir leistume turistams grožėtis vaizdais. Šiuolaikinėmis ekonominėmis sąlygomis padidėjo praturtėjusių žmonių noras kurtis gyventi prie kopų, statytis vilas, tad apsaugoti lakaus smėlio kraštovaizdį tampa vis sunkiau Vyksta kova tarp gamtosaugininkų ir privačių interesų“, – teigia R. Morkūnaitė. Matyt neveltui Kuršių nerijoje tarptautiniu mastu saugoma 10 europinės svarbos buveinių tipų. Kopų zonoje išskirtos baltųjų kopų, pilkųjų kopų, kopų varnauogynų, kopų gluosnynų buveinės.

Atliekami tyrimai

Pasak Gamtos tyrimo centro specialistės, parėmus Baltijos aplinkos forumui 2011 m. buvo atlikti tyrimai prie Parnidžio kopos. Tyrimais siekta nustatyti, kaip ir kiek pakeičia smėlio buveines turistų antplūdžiai, kokią formų kaitą įtakoja vėjas, kaip įvertinti buveines, kurios yra pažeistos ir dar natūralios, ką pasiūlyti turistų antplūdžiui reguliuoti, kas geriau – savaiminis baltųjų kopų apaugimas ir jų virtimas pilkosiomis, ar skatinimas išlaikyti kuo daugiau baltųjų kopų.

„Parnidžio kopa užima dominuojančią padėtį smėlingame kraštovaizdyje, nuo jos atsiveria vaizdas į pamarį, Sklandytojų kopą, Grobšto ragą. Ji išsiskiria baltųjų kopų buveine, kurioje ryškūs antropogeninio poveikio pėdsakai. Lankytojai palieka takus, šalia kurių tiek vėjas, tiek patys žmonės formuoja aikšteles, taip naikinama pilkosioms kopoms būdinga augalija. Pavyzdžiui, šalia esanti ištrypta aikštelė su nuslinkusiais velėnos kuokštais ir nuardytais šlaitais jau priklauso transformuotų pilkųjų kopų buveinei“, – aiškina R. Morkūnaitė.

Turistai keičia kopas

„Baltosiose kopose gali augti tik atitinkamai anatomiškai prisitaikę psamofitai – smėlynų augalai, prisitaikę augti judriame smėlio substrate. Jie toleruoja užpustymą ir šaknų apnuoginimą. Jų atsinaujinimo pumpurai užpusčius augalą auga vis aukščiau ir aukščiau. Be to, jie turi ilgas, horizontaliai besidriekiančias ar net aukštyn augančias šaknis ar šakniastiebius”. Mokslininkė sako, kad pilkosiose kopose augalų odiški, vaško sluoksniu padengti susisukę lapai pritaikyti drėgmei taupyti, o tvirtos, tankios kuokštinės šaknys – vandeniui sugerti iš didesnio ploto. Kadangi šios buveinės įsikūrusios biriame, visiškai vandens nesulaikančiame smėlyje, labai svarbus jų stabilumą palaikantis komponentas yra gausiai augančios samanos ir kerpės.

Pasak R. Morkūnaitės, turistai įtakoja pilkųjų buveinių transformaciją į baltąsias ir keičia formas. Prie Parnidžio buvusi Didžioji kopa dabar išnyko kaip aukšta ir išvaizdi forma, beliko į plynes, išlikusius kupstus, lėkštesnius ir žemesnius šlaitus ir kt. susiskaidęs reljefas.

Pastangos išlaikyti pusiausvyrą

Turistų srautams reguliuoti patartina (Danijos pavyzdys) statyti tiltelius, kad nebūtų trypiamos pilkosios kopos, takus įrėminti pynučių tvorele, o baltosiose kopose atitinkamose vietose tikslinga palikti perspėjamus stendus su drausminančiais užrašais, kad lankytojai nepiktnaudžiautų slidinėjimu nuo šlaitų.

„Akivaizdu, kad Kuršių nerijos direkcijos specialistai ir kiti gamtininkai suinteresuoti pusiausvyros tarp smėlio įvairovės išlikimo ir turizmo išlaikymu. Tam parengti aplinkosauginiai planai, vykdomi specialistų tyrimai, puoselėjamas lankytojų sąmoningumas. Čia negali būti šūkio – kas ką, GAMTA mus ar MES ją: didelės invazijos nepageidaujamos“, – sako dr. Regina Morkūnaitė.


2012-04-23 14:39:25
Regioninio parko smegduobės apartos ir patręštos pesticidais

Biržų regioninio parko direkcijos darbuotojai kiekvienas metais susitinka su smegduobių niokotojais. Neseniai kartu su rajono aplinkosaugininkais atlikę planinius patikrinimus aktyvaus karsto žemėse jie rado daug pažeidimų.

Biržų regioninio parko direkcijos vyriausiojo specialisto geologo Benjamino Dagio teigimu, patikrinimų metu buvo aiškinamasi, kaip šiame regione vietos ūkininkai laikosi aplinkosauginių reikalavimų. Tačiau teko nusivilti, nes kai kurie ūkininkai beveik kasmet juos pažeidžia. Karstinių procesų pažeista žemė yra nepalanki intensyviam ūkininkavimui, nes dažnai teršiamas požeminis vanduo, o tai kelia grėsmę žmonių sveikatai ir visai biosferai. Todėl, pasak geologo, jau seniai Vyriausybė yra patvirtinusi žemdirbystės intensyvaus karsto zonoje tvarką. Tačiau ne visi ūkininkai jos laikosi.

Regioninio parko specialistas sako, kad Drąseikių geologiniame draustinyje ūkininkas R. S. neseniai aparė net šešias smegduobes, nors pagal reikalavimus aplink kiekvieną įgriuvą reikia palikti ne siauresnę kaip dešimties metrų apsauginę zoną. Joje negalima naudoti jokių trąšų, draudžiama vartoti chemines augalų apsaugos priemones, ganyti gyvulius ir šienauti. Už šiuos pažeidimus ūkininkas baudžiamas trečius metus iš eilės. Šį kartą jam skirta 400 litų administracinė bauda.

Kitas šio kaimo ūkininkas S. P. pasielgė dar blogiau. Benjamino Dagio teigimu, jo žemėje tikrintojai aptiko plotą, kuris ką tik buvo nupurkštas pesticidais. Žolė nuo chemikalų buvo nulinkusi visai prie karstinės įgriuvos duobės. Šiam ūkininkui skirta 500 litų bauda. Padaičių geologiniame draustinyje ūkininko G. B. žemėje rastos apartos keturios smegduobės, Daumėnų geologinio draustinio teritorijoje ūkininkas R. K. aparė dvi smegduobes, tiek pat rasta ir Kirdonių žemės ūkio bendrovės laukuose apartų smegduobių.

Kodėl ūkininkai taip negerai elgiasi? Biržų regioninio parko geologas sako, kad jiems taip paprasčiau, t.y. nereikia smegduobių prižiūrėti, tvarkyti jų kraštų, aptverti ir t.t. Lengviausia – aparti. „Tai kartojasi kasmet. Baudos nepadeda. Keista, kad ūkininkai nesupranta, jog daro žalą ne tik sau, bet ir savo kaimynams bei visai aplinkai“, – sako B. Dagys.

Biržų regioniniame parke yra iki 8 000 karstinių įgriuvų, kai kuriose vietose jų skaičius siekia net iki 120 viename hektare. Todėl parko specialistas sako, kad kiekvienas protingas ūkininkas labai rimtai turėtų pasvarstyti, ar verta šiame regione imtis intensyvaus ūkininkavimo.


Puslapiai: 12345toliau
© ekologija.lt, 2012. Visos teisės saugomos. Atsiliepimai, komentarai ir pagalba - pagalba@ekologija.lt