Kamilė Sakalauskaitė

Biocidai arba kitaip vadinami ne žemės ūkio paskirties pesticidai – ne tik apsaugo nuo įvairių kenksmingų organizmų, bet ir kelia riziką žmonėms bei aplinkai. Todėl Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neabejoja, kad biocidų kontrolė būtina, o jų patekimo į šalies rinką liberalizavimas turi būti pamatuotas.

Biocidai – tai cheminių medžiagų arba mikroorganizmų produktai, skirti kontroliuoti žmonių sveikatai, gyvūnams aplinkai, žmogaus veiklai arba pagamintiems produktams kenksmingus organizmus, kitaip tariant tai įvairios dezinfekcinės medžiagos, buitiniai plovikliai, valikliai, insekticidai, repelentai, rodenticidai.

Europos Sąjunga (ES), suprasdama, kad biocidai – ne tik naudingas, bet ir labai rizikingas produktas ir pripažindama, kad jie kontroliuojami nepakankamai, ėmėsi stiprinti jų kontrolę. 1998 m. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 98/8/EB, kurioje konstatuota, kad biocidų rizika gali būti įvairi, todėl tiekti į rinką ir naudoti juos galima tik užtikrinant aukštą gyvūnų ir aplinkos apsaugos lygį. Šios direktyvos nuostatos Lietuvoje galioja nuo 2002 m.

Siekiant užtikrinti biocidų saugumą, ES ir Lietuvos teisės aktai reikalauja prieš autorizuojant biocidą įvertinti jo dosjė duomenis dėl rizikos žmonių sveikatai, gyvūnams, aplinkai ir efektyvumo ir nustato, kad už vertinimą turi mokėti asmuo, siekiantis autorizuoti biocidą, t.y. siekiantis tiekti biocidinį produktą į šalies rinką. Taip pat teisės aktuose nustatyta mokesčio už biocido dosjė ekspertizę apskaičiavimo metodika, apmokėjimas darbo užmokestis ekspertizę atliekantiems specialistams ir kompensuojama kontroliuojančiai institucijai su biocidų autorizacija susijusios išlaidos.

Atkreipiame dėmesį, kad biocidų dosjė duomenų ekspertizės mokestis Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, ženkliai mažesnis. Jeigu Lietuvoje pilna kaina už pilną ekspertizę yra 6811 Lt, tai, pavyzdžiui, Švedijoje nustatytas ne didesnis kaip 1 mln. SEK (apie 110 tūkst. EUR) mokestis (plius metinis mokestis), Liuksemburge – 40 tūkst. EUR, Maltoje – ne mažiau kaip 10 tūkst. EUR, Suomijoje – nuo 11,5 iki 72 tūkst. EUR, Čekijoje – 8 tūkst. EUR, Prancūzijoje – 37 tūkst. EUR, Vengrijoje – 9260 EUR, Vokietijoje – nuo 10 iki 45 tūkst. EUR, Lenkijoje – 6,25 tūkst. EUR. Esant tokiam kainų skirtumui neabejotina, kad jeigu nacionalinė biocidų autorizacija nebūtų būtina, kitų ES šalių narių atstovai siektų autorizacijos pigiausiai šias paslaugas teikiančioje valstybėje.

Per 2011 metus biocidų autorizaciją atliekanti Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie SAM autorizavo 142 biocidus: pilna ekspertizės kaina taikyta 24 biocidams, pusė kainos – 22, penktadalis kainos – 74, dar 22 biocidai autorizuoti nemokamai (be ekspertizės mokesčio).

Kitas pirmadienis, gegužės 21-oji, saugomų teritorijų specialistams bus svarbesnis už įprastą savaitės dieną, nes tądien sukanka 20 metų, kai buvo padėtas vienas kertinių akmenų siekiant ES šalyse išsaugoti pažeidžiamas, nykstančias bei retas rūšis ir natūralias buveines – priimta Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos direktyva.

Palyginti netolimoje praeityje daug dėmesio buvo skiriama atskirų nykstančių rūšių ir individų apsaugai, tačiau didėjant aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui suprasta, kad norint apsaugoti nykstančias rūšis visų pirma reikia saugoti jų gyvenamąją aplinką – buveinę.

Prieš 20 metų priimta Buveinių direktyva ne tik draudžia medžioti, gaudyti, rinkti ar kitaip žalingai naudoti ir sąmoningai trikdyti retas ir nykstančias rūšis, bet ir įpareigoja kiekvieną ES valstybę atrinkti ir apsaugoti svarbiausias natūralių buveinių ir retų bei nykstančių rūšių paplitimo vietas ir nustatyti jose specialias saugomas teritorijas. Pirmiausia tokios teritorijos atrenkamos pagal rūšių ir natūralių buveinių mokslinių tyrimų rezultatus, vėliau oficialūs jų sąrašai siunčiami Europos Komisijai, kuri jas įvertina to biogeografinio regiono mastu. Galiausiai visos saugotinos teritorijos EK sprendimu paskelbiamos Europos Bendrijos svarbos teritorijomis, o valstybė privalo per šešerius metus jose nustatyti būtinas apsaugos priemones.
 
Lietuvoje, kaip sakė Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, dabar yra atrinktos 406 buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Jos užima apie 650 tūkstančių hektarų – 10 proc. šalies sausumos ploto. Pagrindinę veiklą saugant europinės svarbos gamtines buveines ir rūšis vykdo saugomų teritorijų direkcijos.

Daugumoje valstybinių parkų yra išskirta po kelias buveinių apsaugai svarbias teritorijas, o kai kuriuose parkuose, pavyzdžiui, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose, taip pat Nemuno deltos, Veisiejų, Kauno marių, Labanoro ir kt. regioniniuose parkuose visa jų teritorija paskelbta svarbia buveinių apsaugai.

Buveinėms apsaugoti skirtos teritorijos, pasak Vidmanto Bezaro, nėra tokios, kur viskas draudžiama. Jose skatinama ir remiama žmogaus veikla, kuri padeda išsaugoti gamtos vertybes.

Vandens lygis viksvinėse pamario pievose ir pelkėse dar gana aukštas, oras permainingas, tad lizdus sukti ankstoka. Todėl meldinės nendrinukės patinėliai neskuba giedoti. Nepaisant to, praėjusią savaitę Nemuno deltoje ir Tyrų pelkėje su meldinės nendrinukės apsaugai skirto projekto sėkmės stebėsenos ekspertu prof. Aleksandru Kozulinu apsilankiusiai projekto komandai vieną jų pavyko išgirsti.

Nors neseniai sugrįžusioms meldinėms pavasaris dar tik įsibėgėja, kitiems pievų paukščiams pamaryje - pats tuoktuvių įkarštis: dieną virš Šyšos polderio pievų sparnais įnirtingai plaka perkūno oželiai, čirškia meldinės gentainės - ežerinės nendrinukės, o naktį nepailsdamos suokia lakštingalos, pypsi švygždos, kreksi griežlės. Tulkiaragėje palei Krokų lanką ramiai sklando įspūdingieji jūriniai ereliai.

Rengdamasi intensyviai vasarai, projekto komanda meldinei nendrinukei svarbiose teritorijose atliko parengiamuosius darbus: ėmė augalijos ir dirvožemio mėginius, atliko vandens matavimus, stebėjo bandomuosius šienavimus Tyrų pelkėje, susitiko su vietos gyventojais.

Projekto ekspertai lankėsi ir Žuvinto biosferos rezervate, kur taip pat su nekantrumu laukiama grįžtant šių nykstančių paukščių. Lietuva yra viena iš keturių pasaulio šalių, kur šis paukštis dar peri. Apskaitų duomenimis visoje šalyje pernai priskaičiuota apie 100 meldinių nendrinukių.

Kristina SAGAIDAK

Kalbėdami apie vandenį, dažnai akcentuojame tai, kad vanduo vakarų pasaulyje jau senokai yra tapęs perteklinės visuomenės vartojimo sąlyga. Mes nebejaučiame vandens ir kitų resursų svarbos, jie mūsų gyvenime tampa antrinės reikšmės. Nebekreipiame į juos dėmesio, nors nuo jų labiausiai priklausome. Į šitą ydingą ratą mes papuolame nuo pat mažens.

Paklausykime pasakojimo apie tuos žmones, kurie auga kiek kitokiomis sąlygomis – atšiaurios gamtos apsuptyje. Dr. Donatas Brandišauskas, Aberdeen universiteto Škotijoje doktorantas (taip pat dirbantis VU Kultūrinių bendrijų studijų centre bei Orientalistikos centre ir VDU) Sibiro taigoje praleidęs penkiolika mėnesių, įsitikinęs, kad, norėdamas išgyventi taigoje, turi būti ne tik susigyvenęs su gamtos sąlygomis, bet ir pagarbiai bei atsakingai elgtis.

Kadangi kalbame apie taigą ir tundrą, norėtųsi paklausti, kaip, jūsų nuomone, geografija atsispindi žmogaus mąstyme?

Geografija neatspindi vaizdiniais ar žemėlapiais. Sibiro klajokliai ją suvokia „iš vidaus“, vaikščiodami, jausdami, užuosdami. Kiekvienai vietai pasiekti ‒ turi eiti taku, o takas yra besikeičiančių vietų seka. Žinoti kelią, reiškia žinoti vietų seką. Kiekviena vieta turi savo istoriją, kartais net savo dvasią. Taigi, kraštovaizdis atsiskleidžia žmogui, jam judant per pasaulį.

Jūs – Sibiro ir Užbaikalės vietinių tautų tyrinėtojas. Kaip vertinate šių tautų santykį ir ryšį su aplinka?

Visų pirma, reikia suprasti, kad kalbame apie taigos ir tundros gyventojus, vadinasi, gan atšiauraus klimato kraštovaizdį. Tad tam, kad išgyventum, turi būti gerokai susigyvenęs su tenykšte gamta, žinoti jos dėsnius ir mokėti elgtis pagarbiai. Visa tai ir atsispindi vietinių gyventojų gyvenimo būde bei tradicinėse praktikose. Be to, taigos ar tundros kraštovaizdis yra ir svarbi (ar net svarbiausia) jų kultūrinio identiteto dalis.

Gal galite plačiau papasakoti apie tai, kaip, jūsų akimis žiūrint, pasireiškia ši pagarba?

Ji pasireiškia, visų pirma, per nevartotojišką santykį su gamta. Pavyzdžiui, yra renkamos vaistažolės, gydymui renkamas ir naudojamas „mumijo“ (substratas, randamas tik aukštai kalnuose esančiose uolienose). Tačiau imdami vaistus iš gamtos, vietiniai gyventojai palieka tam tikrų aukų. Visas tenykštis kraštovaizdis yra gausus resursų. Kalbant apie vandenį, yra šaltinių, kurie naudojami gydymui (pavyzdžiui, vadinamieji Aršan šaltiniai). Buriatijos respublikoje šie šaltiniai saugomi net valstybiniu lygmeniu. Taip pat yra kuriami parkai, nacionaliniai parkai bei šamanistinės ar budistinės-lamaistinės vietos, kurias lanko piligrimai. Vasaromis ten gyvena lamos, atvyksta šamanai atlikti ritualų. Tie šaltiniai gydo ne tik fizines negalias, bet ir nužiūrėjimą ar kitą ligą, vietinių gyventojų laikomą magiška.

O kaip pasireiškia pagarba gyvūnams?

Pavyzdžiui, sumedžiojama visuomet tik kiek, kiek reikia pragyvenimui, niekuomet nemedžiojama pramogai ar sportui. Taip pat svarbu ir dvasinis ryšys su aplinka: darinėjant gyvūną, visą laiką yra aukojama. Išdarinėto gyvūno galva nukreipiama į rytus. Manoma, kad tokiu būdu gyvūnas lengviau prisikels naujam gyvenimui. Jo kaulai ne išmėtomi, o palaidojami arba sudedami kartu – pagal medžio kamieną, ant jo iškilusių šaknų arba pačiame medyje. Tai susiję su tikėjimu, kad gyvūnas prisikels, vėl įgaus kūnišką formą ir sugrįš į žemę. Neretai gyvūno atliekos yra sudedamos į upę.

Tam yra du paaiškinimai. Vienas yra kosmologinis: upė vietinių gyventojų pasaulėžiūroje jungia visatą. Upėmis anapus iškeliauja siela. Kitas, tuo tarpu, praktinis: gerokai sulėtinamas irimo procesas, neprišaukiami plėšrūnai. Taip pat visuomet yra vaišinamos dvasios, šitaip vyksta mainai su aplinka.

O žiūrint iš šiuolaikinės ekologijos perspektyvos – pavasarį nežudomos nėščios elnės. Kita vertus, kartais pagarba aplinkai pasireiškia ir socialiniais aspektais – pavyzdžiui, viskuo turi dalintis. Sumedžiojus briedį, juo sotinasi apie 30 žmonių grupė, tad natūralu, kad nesusidaro perteklinis vartojimas. Tikima, kad jei nesidalinsi grobiu ir būsi godus – tave tiesiog apleis sėkmė.

Ugnis – ko gero labiausiai šių tautų gerbiamas ir saugomas elementas. Suprantama, juk tai yra ganėtinai atšiauraus klimato zona. Tačiau kokią vietą jų buityje užima vanduo? Minėjote gydymą...

Žinoma, žvejyba – svarbus tautų, gyvenančių prie vandens telkinių, ypač sėslių tautų pragyvenimo šaltinis. Tačiau reikia suvokti, kad Sibiras šiandien nėra nepaliestos gamtos vieta, ji yra smarkiai industrializuota. Daugybė kasyklų, dujotiekių ir naftotiekių gerokai keičia įprastinį vaizdą. Kintant klimatui, taip pat labai gausiai dega miškai, o dabar pradeda degti jau net ir tundrinis kraštovaizdis. Ne tik nuo savaiminės ugnies dega, bet ir nuo gyventojų, kurie atvyksta dirbti į tas kasyklas: jų santykis su gamta kitoks – jie bet kur mėto cigaretes, jie nemoka prižiūrėti laužų. Upės taip pat yra užterštos, o juk dauguma kaimų yra įsikūrę prie upių. Juk ten šulinių neišsikasi – ten amžino įšalo žemė. Nenustebčiau, jei vėžinių susirgimų proveržiai taip pat su tuo susiję. Tungokočenas, kuriame praleidau nemažai laiko, yra netoli raketinės bazės. Neretai raketos pataiko būtent į upės baseino teritoriją, išsilieja daugybė neaiškios kilmės chemikalų... Vietiniai gyventojai nuolatos jaučiasi nuodijami.

Taigoj, kalnų perėjose, yra vandens kaupyklos, iš kurių visuomet gali atsigerti, tos vietos būna pažymėtos. Klajoklių šiuo metu taigoje yra mažai, tad ir tokių komunikacinių ženklų paliekama vis mažiau. Bet anksčiau tos vietos visuomet būdavo žymimos – kitai migruojančių žmonių grupei. Statant BAM‘ą (Baikalo-Amūro magistralę), evenkai naudojo elnius nešuliams gabenti, pavyzdžiui, geologų įrangai gabenti. Jie keliaudavo tūkstančius kilometrų, todėl tas geriamojo vandens kaupyklų žymėjimas vėlgi pasidarė labai svarbus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vandens skalė yra plati: nuo gydomųjų rodono šaltinių taigoje iki užterštų upių.

Energinių gėrimų vartojimas pasaulyje sparčiai didėja. Vis daugiau atliekama mokslinių tyrimų, susijusių su energinių gėrimų sudedamųjų dalių poveikiu žmogaus sveikatai. Koks energinių gėrimų sudėtyje esančių medžiagų poveikis suaugusių, vaikų ir paauglių sveikatai? Kokia Lietuvoje parduodamų energinių gėrimų sudėtis?

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI) išanalizavo Lietuvoje parduodamų energinių gėrimų sudėtį ir atliko jų sudedamųjų dalių poveikio žmonių sveikatai analizę. Tyrimo metu buvo remiamasi NMVRI atliktais energinių gėrimų laboratoriniais tyrimais bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnų energinių gėrimų gamybos ir prekybos vietose patikrinimų metu surinkta informacija apie energinių gėrimų asortimentą, jų sudedamąsias dalis.

Nors rinkoje yra daugybė energinių gėrimų, visų jų sudėtis panaši: daugumos jų sudėtyje yra kofeino ir taurino (įvairiais kiekiais). Beveik visada į energinius gėrimus yra pridėta cukraus, nors kai kurie gamintojai gamina energinius gėrimus ir be cukraus. Cukrus energiniuose gėrimuose yra plačiai naudojamas, nes tai yra labai greitas energijos šaltinis. Kitos energiniams gėrimams būdingos sudedamosios dalys tai – gliukuronolaktonas, B grupės vitaminai, guaranos ekstraktas ir kt. Šių sudedamųjų dalių deriniai yra labai svarbūs, nes jie suteikia gėrimui skonį, nuo jų kiekio ir derinio priklauso poveikis, poveikio pradžios ir pabaigos laikas. Atliekant rizikos vertinimą nustatyta, kad Lietuvos rinkoje yra daugiau nei 50 pavadinimų energinių gėrimų. Daugiausiai jų yra pagaminti Lenkijoje – 43,8 %; Lietuvoje pagamintų energinių gėrimų – 27,1 %.

Energinių gėrimų sudedamosios dalys

Poveikio žmonių sveikatai požiūriu, bene svarbiausioji energinių gėrimų sudedamoji dalis yra kofeinas. NMVRVI laboratorijoje buvo nustatomas kofeino kiekis. Visuose tirtuose mėginiuose kofeino kiekis atitiko deklaruojamą etiketėse ir buvo 24-32 mg/100 ml. 70 % energinių gėrimų sudėtyje kofeino turi 32 mg/100 ml. Mokslinės literatūros duomenimis, saikingas kofeino vartojimas (iki 300 mg per dieną) nekelia pavojaus sveikatai, tačiau kofeino vartojimas dideliais kiekiais gali sukelti nemigą, raumenų drebulį bei padažnėjusį kvėpavimą, gali padidėti kraujo spaudimas ir širdies susitraukimų dažnis. Kofeinas aktyviną diurezę (šlapimo išsiskyrimą), praplečia bronchus, didina skrandžio rūgšties sekreciją, pagreitina medžiagų apykaitą. Nėščios moterys ir vaikai kofeiną turėtų vartoti tik labai saikingai.

15,6 % Į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamų energinių gėrimų sudėtyje yra gliukuronolaktono, 54,9 % – taurino. Remiantis Europos maisto saugos tarnybos pateikta moksline nuomone apie taurino ir gliukuronolaktono poveikį, Lietuvos rinkoje esančiuose energiniuose gėrimuose didžiausi taurino ir gliukuronolaktono kiekiai (atitinkamai 400 mg ir 100 mg) nekelia pavojaus sveikatai. 18 % Lietuvos rinkoje parduodamų energinių gėrimų sudėtyje turi guaranos ekstrakto, kurio sudėtyje yra tonizuojamąjį poveikį turinčio kofeino.

Vitaminai B2, B3, B5, B6 ir B12 yra pagrindiniai B grupės vitaminai, kurie pridedami į energinius gėrimus. Visi B grupės vitaminai yra tirpūs vandenyje. Dauguma jų veikia kaip kofermentai ir yra būtini fermentų, greitinančių biochemines reakcijas organizme, veikimui. B grupės vitaminai svarbūs energijos gamybai, angliavandenių metabolizmui ir geram nervų sistemos funkcionavimui.

Ne visi į Lietuvos Respublikos rinką pateikiami energiniai gėrimai sudėtyje turi B grupės vitaminų – 27,4 % energinių gėrimų sudėtyje nėra jokių vitaminų. Daugiausiai Lietuvoje yra energinių gėrimų, kurių sudėtyje yra vitaminų B2 ir B6. Energinių gėrimų sudėtyje (100 ml) esantys vitaminai dažniausiai neviršija rekomenduojamos paros normos. Atkreiptinas dėmesys, kad pakuotėje dažniausiai yra 250 ml ar 500 ml energinio gėrimo, o tai reiškia, kad suvartoję pakuotę energinio gėrimo gausime įvairių B grupės vitaminų nuo 125% iki 350 % rekomenduojamos paros normos. Analizės metu nustatyti vitamino B12 kiekiai, kurie ženkliai viršija rekomenduojamą paros normą, tačiau nėra mokslinių tyrimų, įrodančių tokios dozės neigiamą poveikį sveikatai.

Suvartojamo kofeino kiekis priklauso ir nuo pakuotės dydžio

Energiniai gėrimai dažniausiai parduodami skardinėse, kurių standartinė talpa yra nuo 150 ml iki 330 ml. Daugiausiai energinių gėrimų parduodama išpilstytų į 250 ml pakuotes – 37 %. 30 % į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamų energinių gėrimų parduodama 0,5 l (500 ml), 5 % - 1 l pakuotėse. Atsižvelgus į tai, kad skirtingo dydžio pakuotėse parduodamų energinių gėrimų sudėtis panaši, tikėtina, kad įsigijus didesnę pakuotę, vienu metu galima išgerti daugiau energinio gėrimo, taigi – didesnė perdozavimo tikimybė, nes atsiranda reali galimybė suvartoti daugiau kofeino ir kitų tonizuojamąjį ir stimuliuojamąjį poveikį turinčių medžiagų. Išgėrus 1 l energinio gėrimo žmogus vidutiniškai gautų 320 mg kofeino.

Energinių gėrimų vartojimas gali pakenkti vaikų sveikatai

Energinių gėrimų vartojimas dėl jų sudėtyje esančio kofeino kiekio gali sukelti neigiamų pasekmių vaikų ir paauglių sveikatai. Plintantis kofeino vartojimo tarp vaikų ir paauglių kelia susirūpinimą dėl daugelio priežasčių. Pirma, yra atlikta tik keletas tyrimų apie kofeino fiziologinį ir psichologinį poveikį vaikams. Nors tyrimų duomenys rodo, kad kofeinas yra pakankamai saugus suaugusiems, neturėtų būti manoma, kad vaikai yra „maži suaugę“. Antra, vaikystė ir paauglystė – tai spartaus augimo laikotarpis ir baigiamasis smegenų vystymosi etapas. Kad būtų pasiektas maksimalus vaiko augimas ir vystymasis, miegas ir sveika mityba yra labai svarbūs šiame amžiaus tarpsnyje.

Kofeino vartojimas sutrikdo miego ciklą, per didelis saldžių gaiviųjų gėrimų vartojimas yra susijęs su netinkama mityba, antsvoriu bei dantų ėduonimi. Trečia, vaikystė ir paauglystė gali būti kritiniu laikotarpiu formuojantis valgymo įpročiams bei skonio pasirinkimui. Jei kofeino vartojimas skatina didesnį saldžių gėrimų ir maisto produktų pasirinkimą, tai gali sąlygoti per didelį gaunamos energijos kiekį kas gali taip pat sąlygoti padidėjusią antsvorio ir nutukimo riziką jau suaugus. Vaikai ir paaugliai gali būti labai pažeidžiami dėl visų šių poveikių, nes jų smegenys vis dar yra vystymosi stadijoje.

Energiniai gėrimai ir alkoholis

Energiniai gėrimai nėra skirti alkoholiniams kokteiliams maišyti, tačiau jie išpopuliarėjo naktiniuose klubuose ir vakarėliuose. Alkoholis ir kofeinas pasižymi šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu. Galimas stiprus apsinuodijimas: pykinimas, vėmimas, drebulys. Alkoholis nervų sistemos veiklą slopina, o energiniuose gėrimuose esantis kofeinas – stimuliuoja. Toks antagonistinis poveikis labai kenkia širdžiai, padidėja arterinis kraujo spaudimas, sutrinka miegas.

Kokteilis paslepia alkoholio sukeltą nuovargį, trukdo suprasti, kiek alkoholio išgerta, ir gali atrodyti, kad net išgėręs gana daug alkoholio esi blaivus. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato prievolės papildomai ženklinti energinius gėrimus perspėjimu nemaišyti su alkoholiniais gėrimais. Nežiūrint į tai, kad užrašas yra neprivalomas, dalis gamintojų (ar tiekėjų) savo iniciatyva kartu su privalomais užrašais nurodo ir perspėjimą nemaišyti su alkoholiu. Net 18 % Lietuvos Respublikos rinkoje esančių energinių gėrimų jau yra savanoriškai ženklinami papildomu užrašu „nemaišyti su alkoholiu“.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pataria:
· Energinių gėrimų nevartoti vaikams, paaugliams, nėščioms moterims, pagyvenusiems asmenims, asmenims, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis bei žmonėms, kurių padidėjęs jautrumas kofeinui, ar turintiems miego sutrikimų.
· Nerekomenduojama energinių gėrimų maišyti su alkoholiniais gėrimais dėl diuretinio poveikio ir padidėjusio dehidratacijos pavojaus bei poveikio centrinei nervų sistemai.
· Energinių gėrimų nereikėtų maišyti su kitais kofeino turinčiais gėrimais (kava, arbata).
· Perkant energinius gėrimus reikėtų rinktis mažesnę pakuotę, taip bus suvartota mažiau kofeino ir kitų stimuliuojančių medžiagų.

Nuo metų pradžios Vilniaus, Kauno ir Panevėžio vaikų darželius lankė „Topo centro“ inicijuota ir VšĮ „Lietuvos idėjų forumas“ organizuojama edukacinė programa, mokanti mažylius, ką reikia daryti su atgyvenusia buitine technika, kur ją saugiai priduoti sunaikinimui. Kad vaikai geriau suprastų perduodamą žinutę, programa buvo parengta kaip linksmas spektaklis – „Topo pasaka“.

Per pirmąjį etapą programėlė aplankė tris didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną ir Panevėžį – ir daugiau nei 50 jų vaikų ugdymo įstaigų. Iš viso nuotaikingą spektakliuką „Topo pasaka“ pamatė daugiau nei 4000 vaikų.

„Miestų šiukšlinimas atgyvenusia buitine technika tapo vis aktualesne ir jautresne problema, – apie akcijos esmę pasakoja projektą įgyvendinančios VŠĮ „Lietuvos idėjų forumas“ direktorius Erikas Kundreckas.

Aurelija Rusteikienė, „Topo centro“ atstovė žiniasklaidai sakė, kad „Topo centras“ jau kelerius metus įgyvendina akciją, kurios tikslas – „žaliasis“ visuomenės švietimas. „Norime, jog ir vaikai nuo mažens žinotų, kad perdirbimui reikia priduoti ne tik sugedusį seną tėvelių šaldytuvą, bet ir savo sulūžusius ar sugedusius elektroninius žaisliukus, išsekusias, juos maitinusias, baterijas“, - sakė A. Rusteikienė.

Nuotaikingame, interaktyvame spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai Evaldas Leskauskas ir Birutė Prekevičiūtė-Meškauskienė buvo maloniai nustebinti, kad jau keturių-šešių metų vaikai domisi aplinkosauginėmis problemomis, namuose tėvelius verčia rūšiuoti šiukšles, o senas baterijas išmeta tik į tam skirtas dėžes. „Vaikai mus patikindavo, kad spektakliuko metu įgytas žinias perduos ir savo tėveliams bei neleis pasenusių prietaisų išmesti tiesiog kieme, – pavykusia akcija džiaugėsi aktorius E. Leskauskas.

Žinioms įtvirtinti po spektakliuko vaikams buvo dovanojamos spalvinimo knygelės, kuriose užduotys pateikiamos spektaklio motyvais. Rėmėjų dėka spektakliukai ir spalvinimo knygelės vaikams buvo dalijamos nemokamai. Prie akcijos rėmėjų prisidėjo ir asociacija EPPA, kurios vienas iš tikslų – saugus senos buitinės technikos surinkimas.

„Džiaugiamės, kad „žaliosios“ iniciatyvos nenuleidžia rankų ir nors sunkiai, tačiau skinasi kelią į Lietuvos gyventojų sąmonę. Mes ypač daug tikimės iš jaunosios kartos, kuri, panašu, auga gerokai atsakingesnė, – sakė asociacijos EPPA direktorius Giedrius Mikulskas.

Po sėkmingai pasibaigusio pirmojo etapo ir sulaukusi didžiulio ugdymo įstaigų susidomėjimo, edukacinė programėlė „Topo pasaka“ išeina vasaros atostogų. Į vaikų darželius ir mokyklas programa žada sugrįžti rudenį. Planuojama, kad linksmojo spektaklio sulauks ne tik didžiųjų miestų, bet ir provincijos vaikų darželių ir mokyklų auklėtiniai.

2011 m. birželį Lietuva sudarė sutartį dėl numatytosios normos vienetų (NNV) pardavimo Ispanijai, pagal kurią gautos lėšos turi būti tikslingai panaudotos viešųjų pastatų renovavimui, katilinių ir viešojo transporto parko atnaujinimui.

Kaip ir įprasta šios specifinės rinkos sutartyse, NNV perkanti šalis nurodė sritis, į kurias Lietuva turės investuoti lėšas, gautas už taršos leidimus. Vienas iš Ispanijos reikalavimų – aplinką mažiau teršiantys ekologiški autobusai. Paskelbto viešojo pirkimo dalyviai turi pateikti pasiūlymus visam ketinamų įsigyti autobusų skaičiui, tačiau jokių apribojimų jų gamintojams nėra, o galimybė daryti jungtinės veiklos sutartis apskritai dalyvių ratą padaro iš esmės atvirą.

Be to, šiandien Vilniaus apygardos teismas atmetė bendrovės „Protecha“ ieškinį, kuriame ši siekė stabdyti viešąjį pirkimą, remdamasi to paties turinio, kaip ir Andriaus Mazuronio, argumentais.

Šiuo metu jau baigiasi konkursai dėl lėšų paskirstymo didesnėms (atrinktos 35 paraiškos) ir mažesnėms katilinėms (vertinamos 93 paraiškos), švietimo įstaigų renovavimui (atrinkta 14 paraiškų).

Sutartyje su Ispanija numatyta ir atsakomybė už ne laiku atliktus viešuosius pirkimus, įskaitant ir dalies ar visų pagal sutartį gautų lėšų Ispanijai grąžinimą. Tokiu atveju būtų sustabdytas ne tik ekologiškų autobusų pirkimas, bet kiltų klausimai ir dėl katilinių atnaujinimo, viešųjų pastatų renovacijos konkursų.

Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, kuri turi taršos leidimų perteklių ir gali juos parduoti kitai šaliai bei gauti už tai pajamų. Pasaulyje yra daugiau negu 7 mlrd. NNV perteklius, o paklausa itin maža, todėl kasmet parduoti šiuos vienetus yra vis sudėtingiau. Tai diktuoja pirkėjų rinkos situaciją, kai perkančioji šalis gali diktuoti sutarčių sąlygas, kokioms aplinką labiausiai saugančioms priemonėms bus panaudotos gautos lėšos.

JAV mokslininkų atliktame tyrime, kuris bus spausdinamas birželio mėnesio „Entomonologijos biuletenio“ numeryje, tvirtinama, jog dėl paslaptingojo Kolonijų žlugimo sindromo, kurio paliesti jau penkerius metus tuštėja aviliai veik visame pasaulyje, gali būti kaltas populiarus nervų sistemą veikiantis pesticidas imidaklopridas.

Šis tyrimas pasirodė paraleliai su kitais dviem D. Britanijos ir Prancūzijos mokslininkų tyrimais, kuriuose aiškinamasis neurotoksiškas neonikotinoidų poveikis bitėms ir kitiems apdulkinantiems vabzdžiams.

Mokslininkai pastebi, kad neonikotinoidai pavojingi rūšims, kurios nėra tikslinis medžiagos taikinys. Taip yra dėl jų sisteminio poveikio – toksinas ne tik lieka ant augalo paviršiaus, bet ir prasiskverbia į visas jo dalis, įskaitant žiedadulkes ir nektarą.

Imidaklopridas yra vienas pirmųjų neonikotinoidų, jį gamina Vokietijos agrochemijos milžinė „Bayer“, jis itin plačiai naudojamas JAV laukuose. 2009 m. vien už jo pardavimus „Bayer“ uždirbo 510 milijonus svarų sterlingų.

Harvardo mokslininkai, tirdami imidakloprido poveikį bitėms, dozuodavo jį kiekiais, panašiais į sutinkamus laukuose – tyrimo pabaigoje bitės apleisdavo avilius.

Jungtinių tautų pareigūnai ragina tarptautinę bendruomenę kuo greičiau suteikti pagalbą milijonams alkstančių ir trokštan- čių žmonių Sahelio regione, vakarų Afrikoje. Esą situacija tokia bloga, kad galima sulaukti humanitarinės katastrofos.

UNICEF vykdomasis direktorius Anthony’is Lake’as ragino pasaulio žmones nebūti abejingais: „Žinau, kad yra tam tikras nuovargis, skaitau bloguose ir kitur, kad „vėl badas, vėl miršta Afrikos vaikai, vėl reikia pagalbos“, bet nežiūrėkime į juos kaip gailesčio ir labdaros objektus, žiūrėkime kaip į žmons, kuriems reikia padėti jų sunkioje ir drąsioje kovoje dėl išlikimo.“

Sahelis seniau buvo derlinga vietovė, bet intensyvi žemdirbystė, ganyklų naudojimas ir nuolat auganti populiacija jį nualino. Šiuo metu kaip tik artėja sausasis sezonas. Manoma, kad pavojuje yra apie 15 milijonų žmonių, 1,5 milijonams vaikų gresia stiprus maistinių medžiagų trūkumas. Šie metai bus itin sunkūs, mat dar neatsigauta nuo 2010 m. sausros.

Europos Komisijos teigimu, dėl keblio spadėties Sahelio regione kalta klimato kaita, ekosistemų nuosmukis, chroniškas skurdas ir nepaprstai spartus populiacijos augimas (vidutiniškai kas 25 m. ji padvigubėja).

Artūras PEČKYS

Gaila, kad dažnas lietuvis popieriaus atliekas vis dar laiko nevertingomis šiukšlėmis. Dalis žmonių šias atliekas sudegina, kiti – išmeta į mišrių atliekų dėžę. Jeigu mintyse nuskambėjo frazė „aš taip nesielgiu“, tai reiškia, kad Jūs priklausote atliekas rūšiuojančiųjų mažumai.

Kasmet kiekvieno lietuvio buityje susidaro vidutiniškai po 19,7 kilogramų popieriaus ir kartono pakuočių atliekų, laikraščių ir kitos makulatūros vienam žmogui. Tačiau išrūšiuojama ir perdirbėjams perduodama 3,6 kilogramai arba tik apie 20 procentų šių atliekų. Likusi didžioji dalis popieriaus atliekų pūva sąvartynuose arba iškeliauja dūmeliu pro namelio kaminą.

Popieriaus pagrindą sudaro supinti ilgi celiuliozės plaušeliai. Gaminant popierių, reikia atskirti celiuliozę nuo kitų junginių, esančių medienoje. Norint pagaminti vieną kilogramą popieriaus, reikia ne mažiau kaip 60 litrų vandens. Perdirbant popierių, sunaudojama mažiau cheminių medžiagų, iki 80 % mažiau vandens, iki 65 % mažiau energijos, o oro tarša sumažinama net 95 % lyginant su medienos gamyba.

Popieriaus (kartono) perdirbimas nėra begalinis ciklas. Kiekvienas perdirbimo procesas mažina plaušelių ilgį. Ilgainiui popieriaus plaušeliai pasidaro tokie maži, kad neįmanoma jų sulipinti be papildomų medžiagų ar pirminės žaliavos – celiuliozės. Popieriaus (kartono) atliekas, priklausomai nuo popieriaus (kartono) rūšies, galima perdirbti 4-6 kartus.

Ne viskas yra bevertis šlamštas, ką šaliname sąvartynuose. Lietuvoje veikia penkios įmonės, kurių pagrindinė gamybos žaliava – gyventojų buityje, biuruose, spaustuvėse ir prekybos įmonėse susidarančios popieriaus atliekos. Įprasta girdėti, kad iš popieriaus atliekų gaminamas naujas popierius ar kartonas, tačiau yra ir tokių panaudojimo sričių, kaip termoizoliacinių medžiagų ar celiuliozinių priedų asfaltbetonio mišiniams gamyba.

Daugiau nei pusantro šimto metų patirtį turinčiame Grigiškių popieriaus fabrike (AB “Grigiškės“) iš popieriaus atliekų gaminamas tualetinis popierius, popieriniai rankšluosčiai, servetėlės, gofruotojo kartono dėžės bei medžio plaušų plokštės.

AB „Klaipėdos kartonas“ gamina žaliavą gofruoto kartono gamybai – lygų išorių sluoksnių kartoną ir gofravimui (bangavimui) skirtą popierių. Taip pat gaminamas kartoninis užpildas, kuris gali būti naudojamas baldų pramonėje, durų gamybai ir kitose srityse. Ši įmonė per metus perdirba iki 115 000 tonų makulatūros. Kadangi Lietuvoje išrūšiuojama nepakankamai popieriaus atliekų, dalį reikalingos žaliavos tenka atsivežti iš aplinkinių valstybių. Bendrovė nuolat ieško būdų ir priemonių, leidžiančių taupiau naudoti chemines medžiagas, energiją ir vandenį. Gamybai naudojamas Kuršių marių vanduo. Per paskutinį dešimtmetį vandens suvartojimas vienai tonai produkcijos sumažėjo nuo 59 iki 8 kub. metrų . AB „Klaipėdos kartonas“ kasmet išsaugo apie 1,5 mln. medžių, 3 mln. kub. metrų vandens ir apie 50 tūkst. tonų naftos.

Kauno Petrašiūnų mikrorajone įsikūrusi įmonė UAB „Kauno popierius“ gamina popierių, skirtą banguotam gofruotino sluoksniui gaminti.

Mažai kam girdėta įmonė UAB „Antrocelas“ gamina celiuliozinį priedą asfaltbetonio mišinių gamybai. Naudojant šį priedą, asfaltbetonio danga tampa tvirtesnė, atsparesnė poslinkiams bei temperatūros pokyčiams. ANTROCEL celiuliozinis priedas naudotas tiesiant įvairius Lietuvos ir aplinkinių valstybių kelius. Dar viena vertinga žaliava popieriaus perdirbimo pramonei – „Tetra Pak“ pakuotės. Didžiąją dalį (75 proc.) šios pakuotės svorio sudaro aukštos kokybės ilgo plaušienos kartonas. Kaip rodo statistika, gyventojai labai vangiai rūšiuoja šios rūšies pakuotes. Per metus vienas lietuvis nuperka vidutiniškai 20-25 vienetus kartoninių gėrimų pakuočių pakelių, o išrūšiuoja ma- žiau nei po vieną tokį pakelį. Baltijos šalyse surinktos pakuotės panaudojamos Lygatnės popieriaus fabrike Latvijoje. Iš išgauto popieriaus pluošto gaminami tvirti popieriniai maišai bei dėžės.

Penkiose Lietuvoje popieriaus atliekas naudojančiose įmonėse dirba daugiau nei 550 darbuotojų. Darbo vietos taip pat sukuriamos antrines žaliavas surenkančiose, rūšiuojančiose ir jas aptarnaujančiose įmonėse. Antrinių žaliavų surinkimo bei panaudojimo verslas yra ne prastesnis už kitas verslo šakas. Kaip ir visur kitur, mokamas atlyginimas darbuotojams, mokesčiai į savivaldybių, valstybės bei „Sodros“ biudžetus. Išskirtinumas iš kitų verslo šakų – jų veikla daro mažesnį poveikį aplinkai. Siekiant mažinti popieriaus gamybos daromą žalą, naudinga ne tik priduoti popierių perdirbimui, bet ir naudoti perdirbto popieriaus produktus. Spausdinkite ant abiejų popieriaus lapo pusių.